„Lietuvoje populiarėja kiekvienam įsigyti savo nuosavą gyvūną. Tie, kurie jodinėja, visą laiką nori turėti savo žirgą. Čia kaip tavo automobilis, taip ir tavo žirgas“, - poreikį įsigyti nuosavą žirgą šmaikščiai paaiškino „Civinskų žirgai“ klubo direktorė Jūratė Civinskaitė.
Jai pritarė ir vilnietė Vilma Andrijauskaitė, nuosavą žirgą įsigijusi prieš aštuonerius metus. Tai ją padaryti paskatino metus lankytos jojimo pamokos.
„Po metų jojimo tam, kad iš tikrųjų judėtum toliau, kaip ir šokėjų poroje, taip ir žirgo ir raitelio poroje, žirgas turi būti nuolatinis partneris. Žirgas pripranta prie raitelio, raitelis prie žirgo. Profesionalūs sportininkai turi 2-4 žirgus, kuriais nuolat joja, man užtenka vieno“, - aiškino žirgo savininkė.
Moteris teigė anksčiau su nuosavu žirgu dalyvavusi ir mėgėjiškose varžybose, tačiau dabar jodinėjanti tik savo malonumui.
Žirgus pirko ir dėl statuso visuomenėje
Abi pašnekovės pasakojo girdėjusios įvairių istorijų dėl kokių priežasčių žmonės perka, o po to atsisako savo žirgų. Vieniems tai – finansiniai sunkumai, užėjus krizei. Kitiems – pasikeitę norai ir poreikiai.
„Jeigu žmogus neteko darbo ir turėjo savo augintinį, turėjo jį kažkam perleisti, kad jį kažkas prižiūrėtų. Arba kažkam padovanoti, kad galėtų jį išlaikyti. Juk vis tiek reikia pašarus pirkti. Visko gali būti“, - svarstė J. Civinskaitė. Ji teigė asmeniškai su tokiais atvejais nesusidūrusi, tačiau žirgyne būta atvejų, kad žmonės žirgus nusipirko, o paskui nustoję jodinėti juos pardavė. „Kad numestų ir paliktų, labai reti atvejai. Paprastai gal neranda laiko atvažiuoti, bet už išlaikymą pinigus moka“.
„Pati netekau darbo per krizę, bet esu atsargus žmogus – turėjau sąskaitoje pakankamai pinigų, numačiau, kad man reikės išlaikyti žirgą, - savo istoriją prisiminė V. Andrijauskaitė. - Man pačiai tai keblumų nesudarė. Girdėjau kalbas, kad prieš krizę praturtėję žmonės prisipirkdavo žirgų vien tam, kad palaikytų savo statusą. Žirgas buvo kaip alternatyva sportiniam automobiliui.
Pati mačiau, kaip vienas verslininkas nusipirko puikų žirgą, nors pats nemokėjo joti. Kai nemoki joti, keblumas būna toks, kad kai šuoliuoji arba risčiuoji, savo kūno storiu daužai žirgo nugarą. Po tam tikro laiko gyvūnui gali būti stuburo išvarža. Tam verslininkui akivaizdžiai įsigytas žirgas buvo per geras, mokytis joti būtų užtekę žymiai paprastesnio ir stambesnio žirgo“.
Tėvai žirgais lepina vaikus
Nors didžioji dalis įsigyjančių žirgus tai daro savo malonumui, tačiau yra tėvelių, kurie žirgus perka savo vaikams: „Pas mus žirgyne tokių atvejų nebuvo, tačiau būna tokių atvejų kartais, kad įsigyja kaip užgaidą, o paskui, kai vaikai išauga, nebejodinėja, tokius žirgus išparduoda“, - sakė J. Civinskaitė.
Kodėl tokių istorijų pasitaiko, moteris svarstė, kad tai susiję ne tik su neatsakingu pačių žmonių elgesiu, bet ir lengvabūdišku kai kurių veislynų požiūriu: „Sumoki pinigus ir jie parduoda. Parduoda ir pusiau apjotus, ir ne iki galo parengtus jojimui. Žirgą sąlyginai pigiai galima įsigyti neapjotą, jis bus puikių duomenų, bet į jį reikės daug investuoti – arba pačiam apjoti rizikuojant susilaužyti kaulus, arba mokėti pinigus profesionalui, kuris žirgą išdresuos“.
Vilniuje – trūksta vietos žirgų ganymui
Įsigytus žirgus retas kuris Lietuvoje augina ir prižiūri pats. Dažniau nuomoja žirgyne ar kur kas ūkininką jiems gardus, o patys atvyksta jų aplankyti ir pajodinėti.
„Žirgą galima laikyti Vilniaus žirgyne, Klaipėdoje Dargužių žirgyne, yra ir labai daug privačių žirgynų, kuriuose mokama žmogui, kad šis žirgais pasirūpintų. Turime ūkininką, pas kurį nuomojame žirgo išlaikymą su jo priežiūra. Tokia tvarka yra visur“, - pasakojo „Civinskų žirgai“ klubo direktorė, pati turinti du nuosavus žirgus.
Paplitusią praktiką nuosavus žirgus laikyti pas ūkininką, kuris už atitinkamą kainą skiria žirgui reikalingą plotą, moteris lygino su kambario nuoma: „Priežiūra reiškia, kad žmogus atvažiuoja ir prižiūri, o šėrimas ir gardų valymas - kaip buto nuoma - priklauso nuo kažko kito. Daugiausiai perka žirgus tie, kurie dirba – vadinasi nuo darbo laisvo laiko suradę važiuoja pas savo žirgelį ir su juo praleidžia laiką“.
V. Andrijauskaitė pasakojo savo žirgą anksčiau laikiusi viename Vilniaus žirgynų, tačiau vėliau jį pervežė į Ukmergę, nes Vilniuje žirgai dažnai tiesiog laikomi garduose, neganomi po laukus, nes aplink kuriasi gyvenvietės ir lieka vis mažiau laisvų teritorijų.
Gero žirgo kaina – kaip automobilio
Klausiamos, kiek gi kainuoja geras žirgas, abi pašnekovės sutarė, kad kaina labai priklauso nuo to, kam žirgas bus naudojamas – ar tik jodinėti laisvalaikiu, ar ir dalyvauti varžybose.
V. Andrijauskaitė pritarė, kad geresnio žirgo be 10 tūkst. litų vargu, ar nusipirksi. Pigiau gali įsigyti nebent jauną kumeliuką. „Nuo 3 tūkst. litų galima nusipirkti labai gerą kumeliuką. Jis būtų su kilmės dokumentais - grynakraujis, bet yra rizika, nes nežinia, kas iš jo išaugs“, - sakė žirgo savininkė.
Žirgus galima įsigyti tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. „Yra Lietuvos augintiniai žirgai, kurie gimsta mūsų šalyje. Dabar vėl paplito pirkti žirgus iš Lenkijos, nes jie pigiai parduoda. Nuo rinkos priklauso ir kas kiek „įkanda“. Būna važiuoja žirgų pirkti ir į Vokietiją“, - sakė J. Civinskaitė.
Gerais žirgais garsėja Vokietija, Belgija, o, pavyzdžiui, skandinavai, švedai perka žirgus iš Lietuvos, nes pas mus jie pigesni. „Tie 3 tūkst. eurų skandinavams juokinga kaina ir mūsų žirgus jie pas save parduoda tikrai brangiau, nieko čia nepakeisi“, - apibendrindama kalbėjo „Civinskų žirgai“ klubo direktorė.
Trūksta arklių gydymo specialistų
V. Andrijauskaitė pastebėjo, kad turint nuosavą žirgą ir susidūrus su jo negalavimais, tenka šiek tiek nusivilti – Lietuvoje trūksta žirgų gydymo specialistų.
„Kaip yra bendrosios praktikos gydytojai žmonėms, taip ir žirgams gydyti yra bendrosios praktikos veterinarai, bet jie nelabai specializuojasi žirgų kojų traumose ir pan. Man tokio rasti nepavyko“, - savo patirtimi dalijosi pašnekovė, kai jai teko savo nuosavam žirgui dėl tinstančios užpakalinė kojos kreiptis į medikus.
„Gydėme žirgą žoliniais preparatais ir homeopatiniais vaistais. Iš principo jai padėjo kiekvienos dienos prasijudinimas, ėmiau nebeduoti jai avižų, nes jose yra labai daug baltymų, kurie nėra gerai limfinei sistemai. Koja kiekvieną naktį šiltai aprišama. Nežinau, kuri konkrečiai, o gal ir visos kartu šios priemonės rezultatą davė – po metų laiko aš vėl savo kumele joju“, - pasakojo V. Andrijauskaitė.
Moteris rūpinimąsi nuosavu žirgu lygino su mažu vaiku, kuris niekada neužauga: „Jeigu vaikai užauga ir gali tapti savarankiškesniu, su žirgu, jeigu ne pats juo rūpiniesi, turi rasti komandą, kuri tai darys už tave“.
Žirgo savininkės žiniomis, visi geri buvę žirgų specialistai išvažiavo iš Lietuvos dirbti į užsienį. „Jie emigruoja kaip ir visi kiti geresni specialistai – ten, kur moka didesnius atlyginimus. Nežinau, kur reikėtų rasti gerą specialistą Lietuvoje. Kiek žinau Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje yra labai normali praktika žirgams daryti masažus, manualinę terapiją. Čia jeigu apie tai kalbi, tai atrodo, kad žmogus neturi ką veikti ir išsidirbinėja, pas mus nėra tokios kultūros, kad žirgui būtų daromas masažas, atpalaiduojami įtempti raumenys“.