Balandžio 19-ą dieną priimtas naujas Atliekų tvarkymo įstatymas paskandino Seimą diskusijose, monopolistinė ar nemonopolistinė dabar taps atliekų tvarkymo sistema bei į kieno rankas geriausia atiduoti sąvartynų ir jų administravimo veiklą. Nuomonių būta įvairių, visgi kai kurių politikų išdėstytas tikslas - „reikia, kad žmonės mokėtų mažiau už šiukšlių išvežimą“ - pasimetė priešingų argumentų jūroje.
Įstatymas priimtas su Prezidentės siūlytais pakeitimais. O ką tai reiškia? Kaip dabar mokėsime ir ar išliks visus taip erzinanti visuotinė šiukšlių rinkliava? Ar atsiras „šiukšlių inspektorių“ pareigybė? Ir ar iš rūšiavimo bus galima gauti kokios nors naudos (baterijų supirkimo sistema parodė, jog lietuviams tai – geriausia motyvacija)?
Rūšiuoti - pareiga
Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vedėja Raminta Radavičienė GRYNAS.lt teigė, jog nuo ketvirtadienio, kai nuskambėjo įstatymo priėmimą simbolizuojantis gongas, rūšiuoti tapo kiekvieno Lietuvos gyventojo pareiga.
Pareigos visada poroje su teisėmis. Šiuo atveju gyventojai gali reikalauti iš vežėjų kokybės.
„Savivaldybės suregistruoja visus atliekų turėtojus ir jie įgyja teisę į kokybišką paslaugą. Įstatymas pasisako, kad būtų patvirtinti minimalūs atliekų tvarkytojo teikiamos paslaugos kokybės reikalavimai ir tvarkytojas juos turės atitikti. Už paslaugų kokybės priežiūrą ir kontrolę bus atsakinga savivaldybė, o minimalius kokybės reikalavimus nustatys Aplinkos ministerija“, - kalbėjo skyriaus vedėja.
Brangs ar nebrangs – vis dar klausimas
Raminta Radavičienė prisimena, jog pirmasis Seimui pateiktas naujojo įstatymo variantas mėgino nustatyti ir naują atliekų išvežimo paslaugos kainodarą. Kilus daug aistrų ir diskusijų šios dalys išbrauktos, o įkainių skaičiavimo metodiką nustatyti įpareigota Vyriausybė. Įstatymas tik nustato, jog turi būti laikomasi solidarumo, sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principų.
Vyriausybė turėtų atrasti būdą, kaip rūšiuojantiems bei kompostuojantiems asmenims sumažinti šiukšlių išvežimo kainą. Aplinkos ministerija jau baigia rengti rekomendacinio pobūdžio metodiką savivaldybėms. Atliekų valdymo skyriaus specialistų nuomone, mokestis už šiukšlių išvežimą turėtų susidėti iš dviejų dalių: nuolatinės ir kintamos.
Galutinę paslaugos kainą vis dėlto nustatys savivaldybės. Jos privalės koreguoti dabartinę tvarką pagal Vyriausybės rekomendacijas.
„Nagrinėjame netgi valstybinio kainų reguliavimo įvedimo galimybę, kai kainas už šiukšlių išvežimą nustatytų valstybė“, - prasitarė Atliekų valdymo skyriaus vedėja.
Ar tikrai norėtume užsienietiškos tvarkos?
Vis dėlto moteris pabrėžia, kad užsienio šalys, į kurių pavyzdžius neretai žvalgomės, ne „paglosto“ už rūšiavimą, tačiau kerta per piniginę už šios pareigos nesilaikymą.
„Rūšiavimas yra suprantamas kaip pareiga. Padeda visuomenės sąmoningumas ir suvokimas, kad tai daryti svarbu. Rūšiavimo faktas tikrinamas. Belgijoje, Olandijoje, jei rūšiuojama netesingai, ant konteinerio užlipinamas spalvotas lipdukas. Jis reiškia gerokai didesnį mokestį už atliekas. Taigi skatinama labiau per baudų skyrimą“, - pasakojo R. Radavičienė.
Daugumoje savivaldybių egzistuojanti rinkliava pagal nekilnojamo turto kvadratinius metrus sumenkina gyventojų pasiekimus ir motyvaciją išmesti mažiau.
„Kai kurie nekreipia į tai dėmesio ir toliau rūšiuoja. O dalį žmonių tai veikia neigiamai ir jie nemato prasmės rūšiuoti. Tretiems gali ir primokėti - vis tiek nerūšiuos. Be žmonių mes neįvykdysime perdirbimo uždavinių. Masinis rūšiavimas leidžia pasiekti aukštą antrinių žaliavų kokybę, atsiranda kitokios jų realizavimo galimybės ir kaina kitokia. O tai reiškia atliekų tvarkymui būtinų išlaidų mažėjimą“, - rūšiavimo procesą tarsi grandininę reakciją pavaizdavo R. Radavičienė.
Naujojo įstatymo nuostatos dėl kitokios šiukšlių išvežimo kainodaros įsigalios nuo 2013-ųjų sausio 1-os dienos.
Iki šios datos savivaldybės, gavę Vyriausybės nustatytą kainos sudarymo metodiką, pakoreguos tvarką, kuria iki tol vadovavosi.
Negelbsti nei parama, nei įstatymai
Atliekų tvarkymo sistemas daugelyje šalių stebėjęs bendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas bei Aplinkosaugos padalinio vadovas Aidas Vaišnoras mano, jog ne įstatymas yra svarbiausias dalykas šioje sistemoje. Blogiausia, kad turėdami geras galimybes jomis nesinaudojame.
Lietuviams ramiau, kai brangiai moka visi
„Prieš kelerius metus buvo daryta tokia sociologinė studija, mačiau jos rezultatus. Išvada buvo, jog gyventojus labiausiai domina pasiektas rezultatas, toliau – socialinis tesingumas. Arba jei paprasčiau kalbant – jei rūšiuojam, tai rūšiuojam visi, jei mokam – tai visi. Nusiteikimas rūšiuoti atliekas yra didelis. Žmonės nori rūpintis gamta. Bet nori ir matyti rezultatą. Tas pats kaip ir visi dalyvauja akcijoje „Darom“, bet jei pamatys, kad juodi šiukšlių maišai dvi savaites voliojasi pakelėse – entuziazmas prapuls. Yra tik santykinai nedidelė dalis visuomenės, kurie nenori daryti nieko“, - svarstė „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.
Aidas Vaišnoras mano, kad sumokėję pinigus už atliekų tvarkymą, gyventojai nori jaustis užtikrinti, kad dalis jų bus perdirbta, o kitos – tinkamai sutvarkytos.
„Atliekų tvarkymo kaina Lietuvoje nėra tokia didelė, kad lemtų dramatiškas pasekmes. Lietuviui svarbiau žinoti – jeigu aš moku, tai moka visi. O to socialinio teisingumo vis dar trūksta daugelyje gyvenimo sričių. Sistema turi būti orientuota į rezultatą, bet... daugiau perdirbti ar daugiau išrūšiuoti, patikėkit, kainuos brangiau“, - konstatavo vyras.
Brangu? Užtat efektyvu
Vis dėlto Aidui Vaišnorui nepatinka formuluotė: „Naujasis įstatymas lems 63 procentais išaugusius atliekų tvarkymo mokesčius“, kurią žiniasklaidai ir Prezidentei pateikė Savivaldybių asociacija.
„Įstatymo tikslas yra sumažinti į sąvartyną vežamų atliekų kiekį keturis kartus ir tuo pačiu – keturis kartus daugiau atliekų perdirbti. Kai norime daugiau padaryti – kainuos brangiau. Tarkime, jums pusantro karto padidės atliekų išvežimo mokestis, bet valstybė savo ruožtu sieks, kad ta kaina būtų teisinga, būtų užtikrinta socialinė lygybė“, - atrasti pliusų daugelį piktinančiose naujienose mėgino A. Vaišnoras.
„Sweco Lietuva“ viceprezidentas mano, jog dauguma Lietuvos gyventojų sutiktų su tokiu šiukšlių išvežimo kainos šuoliu, jei po kelių metų rezultatas būtų akivaizdus: į sąvartyną keliautų vos 30 proc. atliekų, iš dabar ten patenkančių 95 procentų.
Atliekų tvarkymo sistemai reikia vadovo
„Europa turi „rūšiavimo žemėlapį“ ir jame Lietuva nuolat spalvinama raudonai... Nesakau, kad turėtume pereiti į „žalią“ zoną, kur išrūšiuojama daugiau nei 30 proc. atliekų. Jei pereitume bent į geltoną zoną – jau būtų progresas (šiuo atveju žemėlapyje ji nuspalvinta rudai red. past.)“, - vylėsi „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.
A. Vaišnoras buvo įsitikinęs, kad tikslui pasiekti reikia asmens ar institucijos – idėjų generatoriaus.
„Be abejo, tai Aplinkos ministerija – jie turi vesti. Pastaruosius trejus, ketverius metus Aplinkos ministerijos - kaip nėra. Ministras Gediminas Kazlauskas savo poste pasiliko, bet niekas nepasikeitė. Mes kalbame apie paprastus dalykus, kurie pasaulyje – seniausiai padaryti. Dviračio neišrasime, nes jis – seniausiai išrastas. Man truputį keista, nes ir prieš dvidešimtmetį, ir dabar apie tą patį kalbame“, - kritikos strėles laidė vyras.
Taip pat vienas iš bendrovės vadovų mano, kad nedaug aukštų politikų išsiaiškina, ko žmonės iš tiesų nori.
„Mes kartais galvojame už gyventojus, jų neatsiklausę. Kai jų klausi, ar atsakai į jiems kilusius klausimus, pasirodo, kad jie pritaria naujiems, moderniems projektams. Bet sakant „gyventojai teigia/ piktinasi...“ labai lengva manipuliuoti. Ar matėte kokį ministrą, vykstantį pasikalbėti su gyventojais dėl stambaus projekto? - retoriškai klausė „Sweco Lietuva“ viceprezidentas. - Manau Lietuvoje labai trūksta „apskritų stalų“, kur žmonės, turintys ką pasakyti, susėda ir tariasi. Nelabai svarbu, kokia tai būtų forma – forumai internete, žiniasklaidos straipsniai ar konferencijos.“
Geras įstatymas neužtikrina, kad padėtis gerės
Nors politikų žodžiais tariant, patvirtintas geresnis atliekų tvarkymo sistemos variantas, jis, Aido Vaišnoro nuomone, nieko nepakeis be veiksmų.
„Jei už tai atsakingos institucijos nesiims įgyvendint valstybės strategijos, tai kurkime tuos įstatymus kokius tik norim – niekas nepasikeis. Pažvelkite – turime neblogą atsinaujinančių išteklių įstatymą. Ar dėl to daugiau vėjo jėgainių, ar išaugo biokuro panaudojimas? Mes, kaip kompanija, planuojame statyti vėjo jėgaines ir biokuro katilines, tačiau nuolat kariaujame su gyventojais. Nors įstatymas sako kad tai – nacionalinis prioritetas“, - dėstė Aidas Vaišnoras.
Baigdamas dėstyti savo nuomonę vyras pridūrė, jog ne tiek svarbu, kieno rankose bus Regioniniai atliekų tvarkymo centrai, jei jie užtikrins mažesnį atliekų srautą į sąvartynus. O paslauga bet kokiu atveju kainuos. Šiuo metu ypač didžiųjų Lietuvos miestų rezultatai prasti – šiukšlės ten pat keliauja didžiuliais kiekiais. Negana to, čia guli nepanaudota Europos parama, o privačios bendrovės į šią sritį bijo „kišti nosį“ žinodamos, kad nenukonkuruos bendrovių, kurioms milijonų uždirbti nereikia – jie atkeliauja iš Europos širdies.
Nemokama - tik riestainio skylė
Aplinkos ministerijos atstovė R. Radavičienė pritarė, kad šiai sistemai skiriamas didelis finansavimas, tačiau priminė, jog visus naujus įrenginius, kurie skirti mažinti į sąvartyną vežamų atliekų kiekį, reikia administruoti.
„Ne visos atliekos turi pridėtinę vertę. Už antrinių žaliavų išvežimą savotiškai mokame, pirkdami pakuotes, nes už tai atsakingi gamintojai ir importuotojai. Tačiau jei gyventojas tingi, nenori, sumeta viską į bendrą konteinerį – turėtų mokėti daugiau, - kalbėjo moteris. - O kad atliekų tvarkymas nekainuos – taip negalima teigti ir taip nebus. Teigimas, kad atliekų rūšiavimas ženkliai sumažina atliekų tvarkymo kainą yra mitas“.