Ne kiekvieno nosiai: vietos, kuriose labai pavojinga, bet ir stebuklingai gražu

Pelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija. Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai. Pelkės skirstomos į aukštapelkes, tarpines ir žemapelkes. Šiame straipsnyje atskleisiu aukštapelkės grožį ir tykančius pavojus, kurių nežinant geriau nekelti kojos į egzotiška augalija ir gyvūnija viliojančią pelkę.

Aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį. Aukštapelkės „maitinamos“ tik krituliais. Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai, kaip gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), spanguolės, kiminai, kurie ir sudaro pelkės paklotę ir yra pagrindinis augalas atpažįstant aukštapelkę. 

Aukštapelkė garsėja ir savo egzotišku grožiu, ir pražūtingais liūnais, bet kaip yra iš tikrųjų? O realybėje pelkė ne tokia baisi. Joje nėra klaidinančių laumių, nors pasiklysti pelkėje gana paprasta, mat visas kraštovaizdis tolygiai padengtas kiminais, mažytėmis kreivomis, bonsus primenančiomis pušelėmis, pavieniais beržiukais, kartais apsamanojusiomis eglėmis. Nors pušis siekia 2-3 metrus, jos amžius gali svyruoti apie 100 metų, tai paprastoji pušis (lot. Pinus sylvestris) aukštapelkėje išskiriama pelkinis pušies porūšis paprastoji pušis (lot. Pinus sylvestris Pumila) - pelkei jos suteikia magišką atspalvį. 

Aukštapelkės ne tik klaidžios ir klampios, jos nebe reikalo ne kiekvieno prašalaičio nosiai, pelkės saugo retą fauną ir florą, kuri ypač jautri trikdymui.

Kokie augalai pelkėje yra tartum iš kitos planetos? Tai beržas keružis, ypač retas ir keistas beržų atstovas, jo kamienas nėra storas, viso labo siekia vos 3-5mm, ir jis neauga medžiu kaip karpotasis ar plaukuotasis beržai, jis tiesiog auga krūmu, kuris driekiasi pažeme. Egzotinis kraštovaizdis suteis neišdildomų įspūdžių, tačiau pelkėje išlikite budrūs.

Pelkė prieglobstis nuostabiausiai ir rečiausiai Lietuvos faunai ir florai, o kaip ją pamatyti?

Keli žingsniai, kurie padės išvengti pavojaus, jei nusprendėte pažinti pelkę: 

1. Jei turite pažįstamų, kurie žino pelkės platybes, paprašykite ekskursijos į pelkių liūnus.
2. Jie neturite tokių draugų, niekada į pelkę neikite vienas.
3. Saugokitės žalesnių ir šlapesnių vietų.
4. Venkite vietų, kurios nėra apaugusios medžiais.
5. Jei jaučiate, kad viskas liula po kojomis stenkitės kuo ramiau pasiekti medžius, jų šaknys sutvirtina paviršių.
6. Jei įpuolėte į liūną, nepanikuokite, stenkitės kelti krūtinę lauk ar prašykite draugo, kad ištiestų pagalį ar ranką.
7. Visada pasilenkdami skinti skaniųjų pelkės uogyčių apsidairykite, jūsų gali tykoti angis, ne tik lūnas.
8. Saulašarių grožis pavojingas, retesnės rūšys kaip bukalapė ar ilgalapė auga liūnų pašonėse.

Tačiau pelkė - pati trapiausia ekosistema, kuri gali būti suardyta. Saulašarių ar beržų keružių išliko mažai, todėl jie Raudonojoje knygoje. Nors tokia nuostabi ekosistema saugo gamtos turtus, kartais pelkes nusausina dėl durpių klodų, bet tokiu būdu žmogus tik praranda seniausias ir gražiausias. Todėl pelkėms reikalinga apsauga, nes kur daugiau gali rasti saulašarių, mintančių vabzdžiais, beržų keružių ar liekninimų beržų, aviečių tekšių, kerinčių ir retų vandens lelijų, negiliuose ežerėliuose,- „pelkės akyse“, kur gali išgirsti tetervinus ar vilkus.