Šiuo metu Lietuvoje leidžiama medžioti apie dešimtį laukinių paukščių rūšių, tarp kurių populiariausios antys. Toliau rikiuojasi slankos bei fazanai, o štai žąsų mūsų kraštuose sumedžiojama žymiai mažiau – vos porą šimtų per metus.
GRYNAS.lt sudarė visų Lietuvoje medžiojamų paukščių sąrašą ir pateikia jų medžiojimo subtilybes bei būdus, kaip senovėje jie buvo ruošiami maistui. Seniau valgyta tai, kas šiais laikais dažnam sukeltų nuostabą.
Lietuvoje leidžiama medžioti šešias rūšis – didžiąją ir rudagalvę antį, rudagalvę ir dryžgalvę kryklę, klykuolę ir kuoduotąją antį. Medžiojimo laikas - nuo rugpjūčio 15 iki gruodžio 15 dienos. Vienintelė išimtis taikoma kuoduotąjai ančiai, kurią leidžiama medžioti mėnesiu vėliau - nuo rugsėjo 15-osios ir gruodžio 15-osios. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2013 metais iš viso buvo sumedžiota per 13 tūkst. ančių (13 269), neišskiriant konkrečios jų rūšies.
Kaip ruošiama antis, ko gero, žino kiekviena šeimininkė, nes variacijų begalė – ne tik kepta ar troškinta antis, bet ir ančių paštetai, ančių kepenėlės laikomi tikru delikatesu. Teigiama, kad kuo antis riebesnė – tuo ji vertingesnė. Valgiams gaminti tinkamiausia yra jaunų - 6-12 mėn. ančių mėsa. Taip pat itin vertinami ančių taukai, kuriuos galima naudoti vietoje sviesto. Senojoje lietuviškoje virtuvėje antis buvo įprasta kepti su kiečiais, tačiau buvo daugybė ir kitų jos paruošimo būdų.
Yra dvi žąsų rūšys, kurios teisėtai gali atsidurti medžiotojų akiratyje – baltakaktė ir želmeninė. Jų medžiojimas leidžiamas nuo rugsėjo 1 iki gruodžio 15 dienos. Pernai iš viso sumedžiota 211 žąsų.
Interneto forumuose medžiojantys žąsis dalijasi įžvalgomis, kad daugiausiai šių paukščių nušaunama pajūryje, išsiliejusių upių žiotyse, apsemtose pievose ir lankose. Medžioklė savo specifika primena ančių medžioklę – tykoti geriausia ten, kur žąsys žemiausiai skrenda, taip pat svarbu įsidėmėti jų skridimo takus. Medžioklė vyksta visiškai pasislėpus, tykojama krūmuose, galima iš eglišakių pasidaryti palapinę, o jeigu medžiojama atvirame lauke, reikia išsikasti tykojimo duobes ir gerai užsimaskuoti. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žąsys skrenda lėtai, iš tikrųjų jos greitos, šauti į jas geriausia iš nedidelio atstumo, todėl naudojami ir nedideli šratai.
Žąsies mėsa vertinama panašiai kaip ir antiena – kuo ji riebesnė, tuo skanesnė. Žąsis ne tik troškinama, kepama, bet iš jos mėsos daromi paštetai, kiti gurmaniški patiekalai. Senojoje lietuviškoje virtuvėje buvo valgomos rūkytos žąsų puselės, žąsis kepama su obuoliais, iš laukinės paukštienos buvo daromi slėgainiai bei vyniotiniai, žemaičiai iš žąsienos virdavo sriubą. Senoji lietuviška virtuvė garsėjo gausybe patiekalų iš laukinės paukštienos. Istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuotas faktas, kad žąsų medžioklė XIV- XVI amžiuje buvo tokia intensyvi, kad dalis žąsų eksportuota į Vokietiją, Prancūziją, Angliją, Italiją ir kitas Europos šalis. Įdomu ir tai, kad vykdytas ir kitų paukščių, tokių kaip kurtinių, tetervinų, ančių ir net gulbių, eksportas.
Tai vištelinių šeimos paukštis, kurį leidžiama medžioti nuo rugsėjo 15 iki gruodžio 15 dienos. Jų pernai metais sumedžiota vos 85 vienetai. Senosiose kulinarijos knygose minima, kad lietuviai valgė ne tik laukines višteles, laukius, bet ir balandžius, strazdus, tilvikus, putpeles, kurapkas, vieversius ir net žvirblius! Juos ypač mėgo žemaičiai. Visi šie laukiniai paukščiai buvo laikomi dideliu skanėstu. Yra šaltinių teigiančių, kad aukštaičiai grietinėje troškindavo ir gaidį.
Laikomas karališku paukščiu, jų pernai sumedžiota 875 vienetų, medžiojimo laikas – nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d.
Fazanai medžiojami grandine, sėlinant ir varant. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Naudojama ne tik fazanų mėsa, bet ir puošnios patinų uodegos plunksnos.
Medžioklė organizuojama nuo rugsėjo 1 dienos iki gruodžio 1 dienos. Pernai sumedžiota 787 vienetai.
Šių paukščių medžioklė sunkiai įsivaizduojama be paukštinio šuns, be to, kaip pastebi medžiotojai, lietuviai slankų nelabai medžioja, nes jiems reikia kuo stambesnio grobio. Slankų medžioklė itin populiari tarp italų, prancūzų, nes jie mėgsta romantiškas, sportiškas paukščių medžiokles.
Medžiojamas nuo rugsėjo 1 dienos iki gruodžio 1 dienos. Kiek vienetų jų pernai sumedžiota statistika nerenkama, nes, kaip patikslina Aplinkos ministerijos specialistė Jolanta Urbelionytė, jų medžiojama labai mažai. Vis dėlto nuo 2015 metų tai daryti bus privaloma – jau yra patikslina sumedžiojamų gyvūnų ataskaitos forma ir medžiotojai turės teikti informaciją ir apie šių paukščių medžioklės rezultatus.
Šis karvelinių šeimos paukštis medžiojamas nuo rugpjūčio 15 dienos iki gruodžio 1 dienos.
Sūduvos medžiotojų klubo duomenimis, Lietuvoje specialiai šie paukščiai praktiškai nemedžiojami, nes nėra labai gausūs, o sumedžioti nelengva, nes jie yra gana baikštūs. Pavieniai paukščiai atsitiktinai sumedžiojami per rudenines ančių medžiokles. Sėkmingiausia jų medžioklė galėtų būti tykojant slėptuvėje nupjautuose javų laukuose, žinant, kur jie pastoviai atskrenda lesti likusių grūdų. Keršulių medžioklė populiariausia Prancūzijoje ir Anglijoje. Istoriniai šaltiniai rodo, kad anksčiau valgyti ir karveliai.
8.-9. Kovas ir pilkoji varna
Tiek kovai, tiek ir pilkosios varnos leistini medžioti nuo liepos 1 dienos iki kovo 1 dienos. GRYNAS.lt jau rašė, kad varninių paukščių mėsą kasmetinėje šventėje skanauja Kalnaberžės kaimelio (Kėdainių rajone) vietiniai gyventojai ir svečiai. Iki galo nesutariama, ar varnos skanautos ir Kuršių nerijoje. Anksčiau kovų medžioklė propaguota Pakruojo rajone, miestas turėjęs šių paukščių valgymo šventę, tačiau vėliau vietos valdžia šios tradicijos atsisakė.
Kaip valgytos gulbės ir žvirbliai?
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas GRYNAS.lt patvirtino, kad gulbės iš tiesų seniau valgytos.
Kulinarijos eksperto teigimu, seniau iš tiesų valgyti ir žvirbliai. Jų skonį tekę patirti ir pačiam pašnekovui. Tiesa, paklaustas, ką žvirblio mėsa primena, teigė, kad skirtingo maisto skonį lygina tik neišmanėliai.
Anot jo, seniau putpelės valgymas irgi turėjo savo ritualų. Kai jau putpelė buvo paruošiama, ant galvos užsidedama drobulė, išmirkyta pievų žolelių mirkale. Tuomet putpelė valgoma visiškoje tamsoje, paskutiniu kąsniu – suvalgoma jos galva ir liežuvėlis.
Egzistavo ir paukščių valgymo tabu
Nors laukiniai paukščiai lietuvių nuo seno buvo itin vertinami, egzistavo ir tam tikri tabu. Anot V. Sako, lietuviai niekada nevalgė varnų ir juodvarnių, nes šie paukščiai maitėdos.
„Kas tik pradėdavo valgyti varnas, susirgdavo maru, išmirdavo ne pavieniai žmonės, o valstybėmis. Šiuolaikiniai „istorikai“, kurie pradėjo rašyti, kad Kuršių nerijoje kuršiai valgė varnas, yra kvailiai. Kuršiai niekuomet varnų nevalgė, kam jiems tai daryti, kai aplinkui tūkstančiai visokių kitų paukščių – ančių, žąsų, slankų, vandens paukščių. Antras dalykas, jie turėjo tiek žuvies, kad protu nesuvokiama!“ - pasakojo mitybos ir kulinarijos ekspertas.