Pradėjo nuo gėlių
Danutei 83 m. Moteris su entuziazmu pasakoja, kaip gamina rankų darbo dirbinius, su jais keliauja po įvairius renginius, organizuoja parodas, groja ir visus stebina savo kruopštumu. Prieš Kalėdas ji papasakojo, kaip kuria rankų darbo eglutes.
Viskas prasidėjo nuo gėlių, kurias gaminti ji mokė vaikus per darbelių pamokas kai dirbo mokytoja.
„Kai buvau pradinių klasių mokytoja, su vaikais iš varinės vielos lankstydavom raides, figūras, vėliau gėles. Vaikam labai patiko, o man norėjosi spalvingų dirbinių, tada ir sugalvojau, kad vielutę galima apvynioti siūlais.
Pradėjau vynioti siūlais, jau į viduriuką nebe sagą dėjau, kitokius dariau, paskui pradėjau daryti pilnavidures gėles visokiom progom.
Vėliau ėmiau daryti medelius. Gyvenau Varėnoje, važinėdavau į kaimo pradinę mokyklą ir pro langą matydavau medžius ir vis galvojau, kodėl nepadarius“, – pasakoja ji.
„Vaikus irgi išmokiau, darėme medelius iš įvairių medžiagų. Paskui man atėjo į galvą, kad galima varstyti, kai vielutė su skylutėm. Mes tada karpėm ir varstėm kokteilių šiaudelius. Likus trims mokiniams uždarė mokyklą, persikėliau į kitą dirbti. Ten buvo aštuonmetė mokykla. Man užsakydavo akmenis – kvarco, labradorito, ametistą. Tada darydavau medelius ir gėles su jais. Dar naudoju gintarą. Perku karolius, išardau, karoliukai būna su skylutėmis, juos veriu per vielutę.
Su vaikais gamindavom rankdarbius ir iš gamtoje randamų priemonių – samanų, asiūklių, pušų spyglių, nendrių, smilgų, tujų ir t.t.“, – kalba ji.
Žmonės stebisi
Kartą prieš Kalėdas ji nusprendė, jog reikia pradėti gaminti ir eglutes.
„Darydavau visokias iš siūlų: žalias, baltas, pilkas. Žiūrint, koks siūlas, kai kaitaliojasi spalva man ir gaminti neatsibosta.
Eglutę darau nuo viršūnės. Perku kabelį, nes paprastai tokios vielutės brangios. Apvynioju siūlais ir varstau, sulenkiu, tada imu kitą vielą, darau jau platesnę, su daugiau šakelių ir taip į apačią šakelės didėja. Perku vazeles, kuriose eglutę įsodinu“, – pasakoja moteris ir priduria, kad kartais naujos idėjos kyla net prieš miegą, tada ji būtinai pagamina pavyzdinį dirbinį, kad nepasimirštų.
Danutė gyvena bute, pirmame aukšte yra dukros butas, kuriame vienas kambarys paskirtas jos darbams.
Eglutes moteris gamina įvairaus dydžio, didžiausia siekė daugiau nei metrą: „Žmonės net nepagalvojo, kad eglutė iš siūlų padaryta, mano, kad įprasta dirbtinė. Sakau iš siūlų, tada grįžta žiūri, liečia (juokiasi – red. past.). Aš neparduodu jos, nes tokių siūlų daugiau nerandu.“
Moteris su savo gamintais dirbiniais dalyvauja parodose, mugėse, įvairiose šventėse. Ją ne kartą kalbino žurnalistai, apie dirbinius rašė laikraščiai, juos rodė per televiziją.
„Darydavau parodas pardavimus su menine dalim, nes pati groju. Veždavomės su sese akordeoną, joniką, armoniką, mano kūrybos knygeles. Knygeles išdalindavau žiūrovams ir kartu atlikdavome koncertėlį. Išvažinėjau Lazdijų visas bendruomenes, vėliau ir Varėnos“, – pasakoja Danutė.
Namuose – dešimtys eglučių
„Kitokių eglučių neperku, nebent kokią šakelę. Visos eglutės namuose – mano gamybos. Koridorių papuošiu, laiptinę, namus. Ne tik pas mane, bet ir pas seses dvi, brolį jos stovi. O jos laikosi kiek nori metų, nieko joms nenutinka. Jei iš karoliukų padaryta, po dušu pakiši ir vėl kaip nauja“, – pasakoja Danutė, paklausta, kaip per šias Kalėdas puošia namus.
Ji tikina, kad namuose per šventes bus apie 10 eglučių: „Pasipuošiu virtuvės palangę, vieną, kitą kambarį. Jei maža eglutė, jai padarau žaisliukus iš karoliukų.“
Mažesnę eglutę Danutė sako pagaminanti per porą dienų, didesnę – per tris.
„Kartais pavakaroju iki kokių 3 nakties. Darbas kruopštus, bet vynioti galiu ir televizorių žiūrėdama. O iš karoliukų kai darau, jau reikia pasiberti ant stalo, juos gaudyti ir skaičiuoti. Galima daryti iš pailgų karoliukų, iš apvalių. Ten kitaip jau reikia varstyti“, – pridėjo pašnekovė.
