Nemalonios staigmenos, kurios gali slypėti medaus indelyje

„Padirbtas medus yra įprastas mūsų turgavietėse. Dažniausiai naudojamas vandeniu skiestas ir įvairiomis kvapiosiomis medžiagomis pagardintas cukrus, kuris būna maišomas su tikru medumi“. Galvojate, kad tai ištrauka iš vakarykščio laikraščio ar žodžiai, kurie tik ką išgirsti per radiją? O štai ir ne. Šį straipsnį aš pradėjau citata iš 1855 m. išleistos Hassel'io knygos „Falsifikatų nustatymas“.

Daugiau nei 150 metų, praėjusių nuo šios knygos pasirodymo, – ilgas laikotarpis. Per jį įvyko 2 pasauliniai karai, žmonija pasiekė kosmosą, nusileido į giliausius vandenis, susprogdino ne vieną dešimtį branduolinių užtaisų ir išmoko transplantuoti organus. Tačiau kaip padirbinėjo medų turguose anuomet, taip ir padirbinėja iki šios dienos. Taigi, kalbėsime apie medų, tiksliau apie nemalonias staigmenas, kurios gali slypėti medaus indelyje.

Nuo kvapiklių iki dažiklių ir net pripildyto netikro medaus korio

Medaus padirbinėtojų arsenalas tikrai platus: cukrus, miltai, krakmolas ar net alūno milteliai. Visas tas medžiagas galima aptikti meduje. Maža to, medus gali būti dažomas, ir net dirbtinai aromatizuojamas. 

Pasirodo, be įžūlaus padirbinėjimo, pridedant į medų pašalinių priedų, egzistuoja kur kas subtilesnis menkaverčio medaus gavimo būdas – maitinant bites cukraus sirupu. Tiesa, bičių maitinimas cukraus sirupu yra normalus dalykas sezono pabaigoje, kuomet medus surinktas ir paimtas, o bitės ruošiasi žiemai. Bet praktikoje pasitaiko ir išradingų bitininkų, darančių tas operacijas sezono metu.

Beje, net ir perkant medų, kuris yra koryje, negalima tvirtai tikėti, kad perkate tikrą medų. Vis tik jis gali būti tik „pagerintas“. Nesunkiai galima įsigyti natūralų korį, ir taip pat lengvai galima jį pripildyti pageidaujamu produktu.

Liaudiški testai tikram medui nustatyti

Didžiausia tikimybė įsigyti padirbtą medų – pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, kai senojo medaus atsargos jau išsekusios, o šviežio dar nėra. Tada tenka prisiminti senus liaudiškus testus tikrajam medui nustatyti.

Pirmiausia pauostykite medų: tikrasis medus turi aiškiai juntamą specifinį kvapą, o cukrumi skiestas medus beveik nekvepia. Pamirkykite meduje pagaliuką (tam gali būti naudojamas paprasčiausias degtukas, nulaužus sieros galvutę) ir pakėlę stebėkite, kaip teka medus. Tikrasis šviežias medus teka nenutrūkstamai, formuodamas nedidelį kauburėlį paviršiuje, kuris vėliau tolygiai pasiskirsto. Jei medus teka lyg klijai, o jam krentant paviršiuje atsiranda duobelė ar medus taškosi – tai pagrindas įtarti, kad pardavėjas nesąžiningas.

Žinokite, kad tikrojo medaus konsistencija yra vientisa, o štai falsifikate galima aptikti ir gumulų: trinant tokį „medų“ tarp pirštų, galima pajusti grūdėtumą. Sunku patikėti, tačiau padirbtame meduje buvo aptinkama net smulkios kreidos, taigi, visuomet prisiminkite, kad šviežias medus skystu būna vos mėnesį. Išimtis – tamsusis grikių medus.

Viduryje žiemos pamačius prekyboje skystą medų, gerai pagalvokite prieš pirkdami. Gali būti, kad jums siūlo kaitintą seniai suktą medų, kuris visuomet išliks skystas. Tačiau prisiminkite, kad kaitinamo medaus savybės prastėja. Be to, reikia žinoti, kad kaitinant tikrąjį medų ir „meduje“, kuris buvo gaminamas naudojant invertuotą cukrų, atsiranda pavojinga medžiaga, vadinama oksimetilfurfurolu. Ši medžiaga kaupiasi kepenyse ir slopinančiai veikia nervų sistemą. Tiesa, net ir vartojant perkaitintą medų, jūs stipriai neapsinuodysite. Pas mus galioja ES norma, nustatanti 40 mg/kg oksimetilfurfurolo leistiną koncentraciją. Šiltuose tropiniuose regionuose priimtina ir 80 mg/kg minėtos medžiagos koncentracija. Palyginimui: gausiai sintetiniais priedais „pagardintuose“ gaiviuose gėrimuose visiškai normalia laikoma 100 mg/kg koncentracija. Tiesa, čia jau kiltų klausimas tiems, kas tokią koncentraciją pastaruosiuose produktuose įteisina kaip normalią. Beje, didesnę oksimetilfurfurolo koncentraciją meduje išduoda specifinis karamelės skonis.

Daugiau vandens, daugiau pinigų

Tai yra šūkis, kurį naudoja „auksarankiai“ maisto gamintojai,jis tinka ir kalbant apie medų. Subrendusiame meduje yra ne daugiau kaip 18 proc. vandens, nesubrendusiame – dar daugiau, be to, pastarasis dažniausiai nėra tolygios konsistencijos. Taros apačioje toks medus būna kietesnis, o viršuje matysime skystą, sirupą primenantį medų.

Reikia žinoti, kad toks medus greitai surūgsta. Tačiau gamintojai gali panaudoti drėgmę surišančias medžiagas, pvz., visiems puikiai žinomą krakmolą. Ar yra meduje krakmolo galime nustatyti tais pačiais būdais, kaip ir ieškodami jo varškėje, skystuose pieno produktuose: užlašinkite ant medaus mėginio jodo ir, jei mėginys pamėlynavo, – krakmolo yra, tuomet apskritai nežinia iš ko pagamintas tiriamas „medus“.

Vienas iš patarimų, renkantis kokybišką medų turgavietėse ar mugėse, būtų toks: apžiūrėję, pauostę produktą, nepasidrovėkite paklausinėti pardavėją apie jo parduodamą medų, ypač jei pardavėjas pasisako esąs bitininkas, parduodantis savo bičių medų. Galima ne tik analizuoti medaus išvaizdą ir kvapą bet ir nepasidrovėti paklausinėti pardavėją apie jo siūlomą medų. Ypatingai verta pasidomėti medaus kilme, jei siūloma „egzotika“. Prisiminkite, Lietuvoje nesurenkamas nei rožių, nei šaltalankių, nei erškėtuogių medus. Ir apskritai Lietuvoje monoflorinio (t.y., surinkto iš vienos rūšies augalų) medaus rūšių nėra daug ir jos puikiai visiems žinomos: liepų, grikių, rapsų, kiaulpienių. Taigi, prisiminkite – stebuklų nebūna.