Neries pakrantėje - korys iš 270-ies kėdučių

Vilniuje, šalia Baltojo tilto, ketvirtadienį atidaroma dar viena viešoji erdvė, kviesianti miesto gyventojus ir svečius leisti laiką Neries krantinėje. 270-ies bitės korį primenančių spalvotų kėdučių mozaika ne tik pagyvins paupio vaizdą, bet ir taps savotiška spalvų terapijos zona.

Dizainerio Vytauto Puzero prieš 5 metus inicijuotas „Upės korio“ projektas ne tik skatina Neries urbanizaciją sostinėje, bet ir modernizuoja sovietų laikus menančią betoninę pakrančių architektūrą.

„Pasaulyje įprasta, jog bet koks vandens telkinys mieste tampa traukos objektu, kurio pakrantėse verda gyvenimas. Stebint paupyje vaikštančius, skaitančius, bendraujančius žmones akivaizdu, kad ir vilniečiai atrado upę, pradėjo vertinti tai, ką turi Vilnius, - savitą istorinį charakterį ir naują požiūrį į architektūrą bei aplinką“, - sako V. Puzeras. Dizainerio teigimu, Lietuvos sostinė ir toliau turėtų išlaikyti savo charakterį, augti organiškai, įvertinus gamtos sukurtą aplinką, nesilygiuodama ir nekopijuodama užsienio miestų.

„Sakyti, kad gyvenimas Neries pakrantėse verda - dar anksti, trūksta mažų, kad ir sezoninių, erdvių menui ir verslui, to, kas būtų patrauklu akiai, neužgožtų pačios upės ir skatintų žmones praleisti daugiau laiko paupyje. Be abejo, ir pačių krantinių renovacija yra priemonė. Štai, kad ir Neries krantinę dengiantys betoniniai sovietiniai koriukai kėdučių dėka atgijo ir atgimė naujomis spalvomis“, - mintimis apie tai, ko reikia, kad atgimtų Neries pakrantės, dalijasi V. Puzeras, pats turintis dar ne vieną idėją, kaip pritraukti žmones į paupį.

Iš stiklo plastiko, padengto specialiu, aplinkos poveikiui atspariu geliu, pagamintos kėdutės nebijo nei šalčio, nei karščio, nei purvo. Anot V. Puzero, per ketverius metus nė viena iš anksčiau įrengtų 100 kėdučių nenukentėjo.

„Upės korio“ sumanytojas, kurio iniciatyvos dėka spalvotos kėdutės jau nusėjo abi Neries pakrantes nuo Žirmūnų tilto iki Verslo trikampio, sustoti nežada: „Nesvarbu, kiek tai truks, „Upės korio“ projektą tęsiu, kol paupyje atsiras tiek sėdimų vietų, kiek reikia visiems krantinėje apsilankantiems žmonėms. O jų reikia dar labai daug“.