Darbuotojų teigimu, mirtis R. Ozolinčių ištiko netikėtai – sustreikavo širdis. „Žinote, kaip būna. Eina tiesiog žmogus ir krenta. Širdis sustreikavo“, – GRYNAS.lt teigė Miškų instituto darbuotoja.
Tuomet, kai gydytojai R. Ozolinčiui pasakė, kad gali išgelbėti tik širdies transplantacija, apsispręsti nebuvo sunku – dvejoti jam neleido žinojimas, kad nuo širdies ligos jo tėtis mirė 52-ejų, močiutė – 46-erių metų. R. Ozolinčius tikino, kad dėl persodintos širdies nesikeičia charakteris, pomėgiai. Jis svetimą organą priėmė kaip savą.
„Širdis gal per daug sureikšminama, – sakė R. Ozolinčius. – Juk ne širdis, o žmogaus smegenys yra svarbiausi jo saviraiškai, elgesiui. Jei būtų persodinamos smegenys, gal tada ir keistųsi charakterio savybės, būtų perimamos donorų turėtos. Persodinus širdį kažkokių stebuklų nebūna.“
Pranešama, kad su velioniu galima atsisveikinti nuo balandžio 12 d. (penktadienio) 11 val. adresu Liepų g. 1, Girionys, Kauno r. (aktų salėje). Urna išnešama 13 d. (šeštadienį) 11 val. Šv. Mišios už velionį bus laikomos Vytauto bažnyčioje (pradžia 12 val.) Kaune. Laidojama Romainių II kapinėse.
Remigijus Ozolinčius gimė 1956 m. lapkričio 14 d. Skomantų kaime, Klaipėdos r. 1975 m. aukso medaliu baigė Tauragės 2-ąją vidurinę (dabar „Šaltinio“) mokyklą, 1980 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete įgijo aukštąjį miškų ūkio inžinieriaus išsilavinimą. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institute jaunesniuoju moksliniu darbuotoju, nuo 1987 m. – vyresnysis mokslinis darbuotojas, Lietuvos miškų instituto direktoriaus pavaduotojas mokslui (1994–1997), vyriausias mokslo darbuotojas (nuo 1997 m.), direktorius (1997–2010). Nuo 2010 m. – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktoriaus pavaduotojas ir LAMMC Miškų instituto direktorius.
Jo mokslinių tyrimų rezultatai reikšmingi sprendžiant medynų formavimosi, miško ekosistemų tvarumo, miškų būklės diagnostikos, klimato kaitos poveikio miškams problemas. Paskelbė per 400 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių, yra daugiau nei 30 knygų ir monografijų autorius. 1985 m. apgynė gamtos mokslų daktaro disertaciją, nuo 1997 m. – habilituotas gamtos mokslų daktaras, docentas, 2000 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
2004 m. Remigijaus Ozolinčius išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu, 2011 m. – tikruoju nariu. Tarp daugelio mokslinės veiklos rezultatų įvertinimų yra ir Britų Tarybos (1992) bei Lietuvos mokslo (2004) premijos, LR švietimo ir mokslo ministerijos premijos (2004, 2007 ir 2008) už mokslo populiarinimo darbus.
Velionio veikla neapsiribojo vien moksliniais tyrimais. Jis dėstė Vytauto Didžiojo ir Aleksandro Stulginskio universitetuose, rengė mokslininkus – vadovavo daugeliui doktorantų, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Dalyvavo daugelio draugijų, žurnalų redakcinių kolegijų ir kitų organizacijų veikloje: buvo Lietuvos miškininkų sąjungos prezidiumo narys, LAMMC Miškų instituto bei ASU Miškų ir ekologijos fakulteto tarybų narys, UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ Lietuvos komiteto pirmininkas, Miškų ūkio konsultacinės tarybos prie LR aplinkos ministerijos narys, Žemės ūkio mokslo tarybos narys, tarptautinio mokslinio žurnalo „Baltic Forestry“ vyriausias redaktorius, kitų mokslinių žurnalų redakcinių kolegijų narys, IUFRO tarptautinės tarybos narys.
Dar mokantis mokykloje susiformavo polinkis kūrybiniam darbui. Turėdamas literato gyslelę, Remigijus Ozolinčius mokslinių tyrimų rezultatus ir kitas žinias sugebėjo pateikti populiaria forma. Ši jo veikla buvo įvertinta Švietimo ir mokslo ministerijos premijomis. Mėgo fotografuoti, rasdavo laiko net ir kurti eilėraščiams; pastaraisiais metais buvo aistringas keliautojas, su draugais aplankė daugelį tolimų ir egzotiškų šalių.
„Remigijus Ozolinčius buvo didelės inteligencijos ir erudicijos žmogus. Jis visuomet pasižymėjo dideliu darbštumu, kruopštumu, aktyvumu, principingumu, kartu buvo nuoširdus, labai draugiškas ir rūpestingas jį supantiems žmonėms. Jo gyvenimą gal tiksliausiai apibūdintų žodis „degė“. Toks jis išliks ir buvusių bendradarbių, ir kitų jį pažinojusių žmonių atmintyje“, – rašoma Miškų instituto interneto svetainėje.