Nuomonė. Ąžuolai padės prablaivyti okupantų nugirdytą tautą

Nuo seno ąžuolas laikomas tvirtybės ir amžinumo simboliu. Netgi tikėta, kad karžygių vėlės įsikūnydavusios į ąžuolus. Gal būt dėl to ąžuolus lietuviai taip saugojo, kad turėtų į ką atsiremti sunkią valandą, turėtų iš ko pasisemti tvirtybės.

Ar buvo lietuviams būdingas pataikavimas, keliaklūpsčiavimas, parsidavimas? Anaiptol. Pasiremdami senaisiais metraščiais, sužinome, kad didžiausios gyvenimo vertybės lietuviui buvo meilė ir taurumas, drąsa ir ištikimybė, o nusižengusiųjų gyvenimo normoms laukdavo griežtos bausmės: bailius lietuviai skandindavo pelkėje, o išdavikus kardavo ant šakos. Tai šit kodėl ir lietuviai buvo stiprūs, nepalenkiami, išdidūs tarsi ąžuolai… 

Nykstant Lietuvos ąžuolynams, smuko ir tautos dvasinis, dorovinis lygis, o ypač tai išryškėjo praėjusio šimtmečio pabaigoje. Susigundę „šlamančiais“, išpardavėme ilgus metus savo prakaitu kurtas gėrybes. Bet tai dar nebaisu: lietuvis darbštus ir susikurs naują gyvenimą. Pradėjome pardavinėti užsieniečiams gamybos priemones. Tai irgi neblogiausia: pavalgę samdinio duonos, „sueisime į protą“. Bet tai, kad atsisakome savo kultūrinių vertybių, atsisakome savo atminties -  jau blogai.

Kultūra, tradicijos - tai dvasinė vertybė, kuri sujungia, sutelkia į tvirtą branduolį. Tėvų, Senelių, Protėvių sodybos, jų kapai - tai mūsų šaknys. Ąžuolas sodybos pakraštyje - tai tas žemės lopelis, kur visada rasi nusiraminimą ir dvasinę atgaivą, nes ąžuolo šaknys - tai ir mūsų šaknys gimtojoje žemėje. Deja, šimtmečius vilkę įvairiausių okupantų jungą, palengva perėmėme ir dalį svetimų tradicijų, suprantama, ne pačių geriausių. Viena jų – girtavimas. 

Citata

Suprantu ir pateisinu tuos, kurie palikę gimtuosius namus, vyksta į tolimas šalis, kad pinigo užsidirbtų ir namie pasilikusius artimuosius paremtų. Bet ką kalbėti apie tokius, kurie svyrinėja tarsi vijokliai su ištiesta kaire ranka.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad ikikrikščioniškaisiais, o taip pat Karaliaus Mindaugo ir Vytauto Didžiojo laikais buvo geriama saikingai, dažniausiai tik antrą švenčių dieną. Pažymėtina, kad daugelis vadų, didžiųjų kunigaikščių, tarp jų ir Vytautas, buvo blaivininkai. Tai simbolizuoja ir mineraliniai vandenys „Vytautas”, „Birutė”. 

Šiandien girtavimas giliai įleido šaknis į mūsų sąmonę... Pradžią tautos girdymui padarė carinės Rusijos kolonistai, atėję su šūkiu: „Girtą tautą lengviau valdyti”. Juk girtuoklystė mažina dorą, silpnina sveikatą, padeda plisti ligoms, niekais nuvaro žmogaus uždirbtus turtus ir sėja skurdą. Tuomet į kovą prieš tautos naikinimą stojo žinomas švietėjas žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Būdamas vyskupu, jis rūpinosi švietimu ir steigė parapines mokyklas, kovojo su girtavimu ir organizavo blaivybės draugijas. Ir jo darbas veltui nenuėjo. Jam paraginus Lietuvos vyrus negerti karčemose parduodamos „arielkos”, degtinės vartojimas sumažėjo 8 kartus! 

M. Valančiaus skelbtos mintys buvo gajos dar ilgai. Net iki 1940 m. žemė tarsi pati nušluodavo nuo savo paviršiaus girtuoklius, vagis ir visokius perėjūnus - valkatas, kurie nesilaikė visuomenės priimtų gyvenimo normų. Tai, kad Lietuva per šimtmetį du kartus sugebėjo išsikovoti Nepriklausomybę, iš dalies taip pat jo ir kitų šviesuolių darbo rezultatas. Tik gaila, kad jau iškovotai Nepriklausomybei stiprinti vis pritrūksta mokytų, sveiko ir blaivaus proto žmonių - ąžuolų. 

Purviniausią pėdsaką Lietuvoje paliko sovietinės girtavimo propagandos dešimtmečiai, o lietuviai per tą laiką ženkliai pasikeitė. Suprantu ir pateisinu tuos, kurie palikę gimtuosius namus, vyksta į tolimas šalis, kad pinigo užsidirbtų ir namie pasilikusius artimuosius paremtų. Bet ką kalbėti apie tokius, kurie svyrinėja tarsi vijokliai su ištiesta kaire ranka - gal kas kokį pinigėlį ar bent vakarietišką skurlį numes? Dešinėje rankoje - „bambalys“ alaus…

Tiesa, dar yra Lietuvoje šviesių žmonių, kuriems rūpi šalies ir vaikų ateitis. Bet... Ar tai rūpi verslo, pagrįsto užsienio kapitalu, pasauliui?  Naujiesiems pseudoverslininkams reikia pigios darbo jėgos - samdinių ir tarnaičių, kitaip tariant, jiems reikia drebulių ir vijoklių. Tik ąžuolų jiems nereikia, nes ąžuolai nelinksta pavėjui. Jau pats ąžuolo vardas ne vienam kelia baimę... 

Tai šit kodėl turime šiandien atsigręžti į senąsias tautos tradicijas, pažvelgti savo protėvių akimis į šį taurų medį. Ir ne perkeltine, o tikrąja to žodžio prasme. Juk patirtis jau seniai parodė, kad jokia agitacija nebus veiksmingesnė už patrauklias idėjas, o dabar – pavasaris, medelių sodinimo metas, todėl pats laikas prisiminti ir gražiąsias bendram darbui sutelkiančias gamtos puoselėjimo tradicijas.

Sodinkime, auginkime ąžuolus, kad turėtume prie ko prisiglausti ir tvirtybės pasisemti – juk ąžuolai nelinksta pavėjui.