Nuomonė. Dešimtys nuo mirties išgelbėtų arklių lengva ranka atiduodami į skerdyklą

GRYNAS.lt redakcija sulaukė atviro Žirgų globos asociacijos laiško. Jos nariai susirūpinę, jog badu marinti ir galiausiai konfiskuoti ūkininko arkliai šiuo metu yra pardavinėjami ne tiems asmenims, kurie norėtų jais rūpintis ir auginti. Redakcija dalinasi asociacijos narių išplatintu laišku: 

Iš ūkininko A. A. Kaušakio konfiskuota arklių banda pagaliau saugi – arkliai turi ką ėsti, jiems negresia šaltis, o mirties grėsmė nutolo tiek, kiek konfiskavimo dieną buvo sunku tikėtis.

Žemaitukai pasirodė visai ne žemaitukai

Padarius tyrimus paaiškėjo, kad absoliuti dauguma iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų išlaikomų žemaitukų yra visiški mišrūnai ir vadintis Lietuvos paveldu jie neturi teisės. Gaila? Taip, nes Lietuvoje iš viso, su šia apie 140-ies arklių banda, buvo skaičiuojama vos 400 žemaitukų veislės žirgų. Tačiau tik dėl vilties šioje bandoje atrasti aukso genofondą šie arkliai buvo išsaugoti – nenumarinti, bet priglobti valstybės. undefined

Metus pabuvę Lietuvos žirgyne arkliai atsigavo neatpažįstamai. Nors daug kas, matę tik išpuoselėtus žirgus jojimo varžybose, sako, kad nuotraukose „kaušakiniai“ atrodo liūdnai, šią situaciją žinantiems ir konfiskacijoje dalyvavusiems žmonėms dabar dauguma jų atrodo nuostabiai – beveik pakankamai įmitę, švariu kailiu, neužpuliavusiomis akimis, neperaugusiomis kanapomis ir, svarbiausia, stovintys ant savų kojų! Išgyveno netgi tie, kuriuos konfiskacijos dieną tarnybos norėjo užmigdyti kaip „beviltiškus“

A. A. Kaušakys teismo buvo pripažintas kaltu dėl gyvūlių kankinimo ir neteisėto beveik 350 tūkst. litų ES paramos panaudojimo. Tas pats teismas leido Lietuvos žirgynui, kuriame arklių banda buvo patalpinta po konfiskacijos, gyvūnus parduoti ir padengti dėl jų saugojimo patirtus nuostolius.

Tai precedento Lietuvoje neturinti istorija, todėl visi teismų, priežiūros institucijų, globos organizacijų sprendimai buvo nepamatuojamai sunkesni. Kai nėra pavyzdžio, nėra ir instrukcijų pagal kurias galėtum greitai ir užtikrintai reaguoti. Daugelis šioje situacijoje sprendimus priėmusių žmonių prisiėmė ir asmeninę atsakomybę, nes niekas nežinojo, kaip visi ši tragiška istorija pasisuks.

Vis dėlto sureaguota buvo žaibiškai. Pavyko išgelbėti beveik visus arklius. Žinoma, buvo galima šiai tragedijai užbėgti už akių, tačiau tai – mūsų šiandieninių gyvūnų apsaugos įstatymų, ginančių ne gyvūnus, o jų šeimininkus (kokie jie bebūtų) kūrėjų sąžinės reikalas.

Ūkio ministerija skyrė paramą arkliams išlaikyti

Vienas stebuklas įvyko – arkliai buvo oficialiai atimti iš juos kankinusio savininko. Visi arklių mylėtojai, taip pat ir Žirgų globos asociacija, aktyviai dalyvavusi konfiscijoje ir išgelbėjusi 5 blogiausios būklės „nurašytus“ arklius, su nerimu laukė – o kas dabar?

Tuomet galimybė, kad arklius leis parduoti buvo tiek pat reali, kaip ir kad arklius bus leista grąžinti juos badu marinusiam savininkui. Tačiau taip užbaigti šios istorijos neleido per dideli masteliai – per 100 ant mirties slenksčio esančių arklių, per 300 tūkst. neteisėtai pasisavintų paramos lėšų, ketvirtadalis (kad ir abejotinos kilmės) Lietuvos žemaitukų. Taip įvyko dar vienas stebuklas – arklius leista parduoti viešojo pardavimo būdu. 

Po konfiskacijos didžiausia našta neabejotinai teko Lietuvos žirgynui, valstybinei įmonei, kuri apsiėmė konfiskuotos bandos priežiūra. Tam žirgynas buvo nepasiruošęs – be savų 200 arklių, pas juos netikėtai atsikraustė dar daugiau nei 100.

Iš pradžių buvo kilęs sąmyšis net dėl pašaro trūkumo, ką jau kalbėti, kad žirgyno darbuotojai fiziškai nepajėgė apeiti visų arklių. Visgi vėliau Ūkio ministerijos pavedimu Lietuvos žirgynui kas mėnesį buvo skiriami 25 tūkst. litų konfiskuotų arklių pašarui ir papildoma suma padidėjusiam darbuotojų krūviui padengti. 

Nepaisant skirtų lėšų sąlygos arkliams Lietuvos žirgyno padalinyje Sartuose nebuvo itin geros. Nešvarūs gardai, lėtai vykstantis būtinasis ir profilaktinis arklių gydymas, kanopų tvarkymas. Situaciją apsunkino ir tai, kad banda buvo visiškai laukinė, sunkiai prisileido žmones, o be to, jų buvo tokia galybė.

Agnė Pikšrytė

Kodėl, kaip pasakoja liudininkai, žirgyne lankosi mėsininkai, kodėl kai kurie (geriausiai įmitę ir mėsai labiausiai tinkami) arkliai vis „laukia dokumentų“, o nukritus kainoms staiga dingsta (dešimtimis), kodėl informacija apie pardavimą ir kainas slepiama, kodėl žmonėms rezervavus arklį jau kitą rytą arklių nebėra.

Viešas, bet labai tylus pardavimas

Kaip ten bebūtų, žirgyno darbuotojai nuo pradžių buvo linkę arkliais rūpintis patys – be entuaziazmo reagavo į ŽGA siūlomą pagalbą šienu ar darbais. Net kai viešai buvo paskelbta, kad šieno liko mėnesiui, vos už keliasdešimt kilometrų asociacijos dėka rastas dovanojamas šienas nebuvo pasiimtas. Į žirgyną savanorių įsileisti taip pat nebuvo norima – matyt, jauni žmonės nekelia daug pasitikėjimo seniems žirginio pasaulio vilkams. 

Pyktis nesinorėjo, svarbiausia buvo arkliai. Ramino tai, kad bent žiniasklaidai Ūkio ministerija, Lietuvos žirgyno valdžia vis tikino – ateis arklių pardavimo diena, bus padaryta viskas, kad arkliams būtų surasti geri šeimininkai, kad nepatektų į mėsininkų nagus. Žirgyno direktorius Žilvinas Badikonis netgi pažadėjo visus arklius prieš pardavimą iššukuoti, nufotografuoti, ką jau kalbėti apie operatyvią informacijos sklaidą – kad tik arkliams būtų surasti pirkėjai.

Kas tas „viskas“, ką atsakingi asmenys žadėjo padaryti, kad būtų išvengta mėsininkų vizitų, iki šiol neaišku. Liepos 17 diena išaušo ir buvo viešai, bet tyliai paskelbta apie viešą iš A. A. Kaušakio konfiskuotų arklių pardavimą. Pirmajame etape buvo parduodamos jaunesnės kumelės, kumelės su kumeliukais, kumeliukai. Antrajame – vyresnės kumelės. Informacijos apie arklių kainas net žinodamas apie jų pardavimą turėjai ieškoti kaip adatos šieno kupetoje. Žirgyno puslapis tuščias, žiniaklaidoje išplatintas skurdus sąrašas, nė neprimenantis pranešimo spaudai, buvo patalpintas vos keletame regioninių internetinių puslapių ir poroje specializuotų laikraščių ūkininkams (tikimės, juos skaito ne tokie kaip A. A. Kaušakis). 

Išpirko visus siūlomus arklius

Suprantama – nėra Lietuvos žirgyne tiek pajėgų, arklius sunku sugaudyti, o kur dar pranešimai spaudai... Žirgų globos asociacija, turėdama ribotas finansines galimybes, daug gerų norų ir keletą studijuojančių bei dirbančių savanorių, ėmėsi iniciatyvos. Nors žirgyno direktorius pradėjus pardavimą žadėjo bendradarbiauti tiek su žinaisklaida, tiek su ŽGA, vėliau bendravo itin nenoriai.

Visgi per tris mėnesius nuo viešojo pardavimo pradžios iki dabar žiniasklaidoje ŽGA dėka pasirodė mažiausiai trys pranešimai spaudai, apie 10 straipsnių bei televizijos reportažų pagrindiniuose šalies naujienų portaluose ir televizijos kanaluose, kviečiančių kuo greičiau išpirkti arklius, kol jie neatpigo iki mėsininkams patrauklios kainos.

GRYNAS.lt primena, jog yra rašęs apie minėtą situaciją, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos atstovas tuo metu žurnalistams teigė, jog tokio sudėjimo arkliai jų visiškai nedomina.

ŽGA kvietė pirkti arklius patiems, aukoti pinigus, kad sudėjus aukas būtų nupirktas bent vienas kitas arklys, siūlė visokeriopą pagalbą tiems, kas arklius įsigis – pašarais, laikina globa prieglaudoje. Kvietimu iš viso pasinaudojo keliasdešimt žmonių – vieni aukojo pinigus, kiti – inventorių, pašarus, paslaugas, statybines medžiagas. Su žmonių pagalba į vos per porą savaičių įkurtą prieglaudą atvyko pirmieji 14 arklių. Savanoriai, aukojo savo miego valandas ir paskutines santaupas, kad tik galėtų vykti į už 100 kilometrų nuo sostinės esančią prieglaudą, kad galėtų suteikti arkliams tinkamas sąlygas. Labai moteriškas asociacijos kolektyvas statė levadas, kuopė tvartus, prašė statybinių medžiagų, pašarų... Tik kelių gerų žmonių dėka prieglaudoje arkliai nebadauja ir netgi jaučiasi laimingi. 

Pirmojo pardavimo etapo metu buvo išpirkti visi arkliai – beveik pusė ŽGA rėmėjų dėka, kita pusė –privačių pirkėjų. Atrodė, kad viskas juda į priekį. Atrodė, kad visi, savanoriai ir žirgynas, nesvarbu, kad ne išvien eidami, turime tik vieną tikslą – kuo greičiau parduoti arklius tinkamiems žmonėms. 

Liudininkų teigimu, arkliai pardavinėjami mėsininkams

Tačiau antrasis pardavimo etapas atvėrė naujų spalvų paletę: prasidėjo bruzdesys, nepasitikėjimas, paslaptys. Arkliai parduodami, tik ne tie, kurių nori žmonės, geriausiai įmitę – laukia dokumentų, sužaloti – rezervuoti. Vieną dieną 30 arklių laukia dokumentų, kitą dieną tie patys 30 arklių ganosi verslininko ganykloje... Žirgų globos asociacijoje aktyvius narius galima ant rankos pirštų suskaičiuoti (galbūt ši liūdna istorija paskatins prisidėti daugiau žmonių), kai kurie jų teisininkai, veterinarijos, žirgų verslo specialistai, žurnalistai, tačiau net ir su jų pagalba paslaptimis išausto žirgyno skydą pramušti labai sunku: informacija slepiama, faktai keičiami pagal situaciją. 

Nenuostabu, kad žmonėms, besidomintiems šia istorija, kyla begalė klausimų – ŽGA savanoriams jų kyla dar daugiau. Kodėl, kaip pasakoja liudininkai, žirgyne lankosi mėsininkai, kodėl kai kurie (geriausiai įmitę ir mėsai labiausiai tinkami) arkliai vis „laukia dokumentų“, o nukritus kainoms staiga dingsta (dešimtimis), kodėl informacija apie pardavimą ir kainas slepiama, kodėl žmonėms rezervavus arklį jau kitą rytą arklių nebėra, kodėl kontaktiniais numeriais neįmanoma prisikambinti, kodėl, vėlgi, kaip kalba pardavimą iš arti matantys žmonės, arkliai parduodami tiesiai mėsininkams į rankas, apie kurių veiklą žino visi bent kiek su žirgų pasauliu susiję žmonės? 

Tokių „kodėl“ yra šimtai ir geriausia, ką galima išpešti, tai oficialų ir šablonišką atsakingų institucijų „viskuo bus pasirūpinta tinkamai“ atsaką. Deja, mes nieko padaryti negalime, nes paprasčiausiai neturime įrodymų – kas nupirko arklius ir ar tai tikrai buvo mėsininkai sužinosime tik pardavimui pasibaigus, o kol kas galima tik spėlioti, ar mėsininkai tik lankosi ar ir perka, o jei perka, tai gal ne mėsai?..

Sunku išlaikyti budistinę ramybę, kai tavo nuoširdus darbas yra sutrypiamas visomis prasmėmis – veiksmais, šmeižtu viešoje erdvėje. Kai dėl vieno arklio kovoji visa širdimi, aukodamas viską, ką šiandien turi – kelias laisvas valandas ir paskutinius litus ir kažkas, dirbantis su arkliais, dešimtis išgelbėtų nuo mirties arklių lengva ranka atiduoda į skerdyklą (jei ši informacija vis dėlto pasitvirtins).

Visas šis pusantrų metų trunkantis procesas, pradedant konfiskacija ir baigiant viešuoju pirkimu buvo tikrai nelengvas visiems, taip pat ir Lietuvos žirgyno darbuotojams, kurie nepadidejus fiziniams resursams turėjo prižiūrėti patrigubėjusį arklių skaičių. Esame pavargę ir norime, kad procesas greičiau baigtųsi. Bet baigtųsi sėkmingai, kad arkliai būtų parduoti žmonėms, turintiems patirties ir galintiems toliau jais rūpintis, prižiūrėti ir mokyti.

Sieks išpirkti visus likusius arklius

Blogiausia, kas gali atsitikti dabar yra tai, kad dalis arklių pateks ant mėsininkų stalo. Kiek jų jau pateko kol kas lieka atviras klausimas. Tikri galime būti tik dėl arklių, kurių pirkimo procese dalyvavome patys. Todėl praėjusią savaitę situacijai įkaitus iki raudonumo ir matant visus pavojaus signalus, kad arklius išveš būtent mėsininkai, nusprendėme išpirkti visus likusius arklius.

Būtent todėl vėl prašėme visų jūsų pagalbos – nes tik tarpininkaudami galime užtikrinti pirkėjų patikimumą. Taigi, išpirkome paskutinius 9 arklius, šeštadienį iš Sartų žirgyno išvažiavo paskutinės kumelės. 

Tačiau tai dar ne pabaiga. Lieka trečias, paskutinysis etapas, kuriame bus parduodami 24 eržilai. Šiuo metu jie ruošiami pardavimo procesui: nustatomas amžius, imami kraujo tyrimai, užsakomi pasai. Tiketina, kad pardavimas prasidės dar šią savaitę. ŽGA savo ruožtu ieško 26 potencialių pirkėjų šiems arkliams, kurių keletą nuotraukomis dalinamės savo „Facebook“ paskyroje. 

Labai tikimės įsigilinimo į esamą situaciją ir pačią istoriją prieš teisiant ar smerkiant. Tik būdami vieningi galime padaryti rimtus darbus. Susitelkime paskutiniam pardavimui ir pasistenkime, kad nereikėtų gailėtis nei vieno savo žodžio ar veiksmo (arba jo nebuvimo), kai arklius išgelbėti bus per vėlu.

Žirgų globos asociacijos nariai

GRYNAS.lt redakcijos žurnalistai susisiekė su Lietuvos žirgyno, organizavusio žirgų pardavimą, atstovais. Jų teigimu, žirgyne dirbantys žmonės netikrina, kas įsigyja konfiskuotus arklius. Jie parduodami kiekvienam, išreiškusiam norą ir turinčiam tam lėšų, o patikrinti, kokiai paskirčiai arkliai bus panaudoti, nėra galimybės. Kol kas nėra įrodymų, jog žirgai iš tiesų buvo parduoti mėsos perdirbimu užsiimantiems asmenims.