Visi žino, kad parduotuvėse, prekybos centruose ir net turguje daugelis pirkėjams siūlomų vaisių ir daržovių užauginti pramoniniuose ūkiuose, kuriuose intensyviai naudojamos sintetinės augalų apsaugos ir tręšimo priemonės. Tačiau tik paskutiniu metu, kai tokį „industrinį“ maistą pradėjo vartoti jau ketvirta pokario metais gimusi karta, vis daugiau tyrimų įrodo ryšį tarp cheminių preparatų naudojimo ir mažėjančio žmogaus organizmo atsparumo ligoms. Antra vertus, intensyvi gamyba nualina dirvožemį ir jis tampa mažiau derlingas, o trąšų ir pesticidų likučiai užteršia vandenį.
Kaip atsvara žemės ūkio chemizavimui, vis didesnio dėmesio pasaulyje sulaukia ekologiški produktai. Jie neužteršti sunkiaisiais metalais, pesticidų likučiais, pertekliniais nitratais, antibiotikais, hormonais, o JAV atliktų tyrimų duomenimis, vitaminų ir mineralų kiekiai ekologiškuose maisto produktuose, lyginant su įprastiniais, yra didesni. Taip pat ekologinėje gamyboje didelis dėmesys skiriamas ir dirvos derlingumui ir azoto balansui dirvožemyje išlaikyti. Sėjomaininiams laukams, parengiama ir įgyvendinama šiam ūkininkavimo būdui tinkama augalų kaita, auginami ankštiniai, įsėliniai arba posėliniai augalai.
Suprantama, ekologiškų produktų poreikis visame pasaulyje sparčiai didėja ir ekologiški maisto produktai kasmet užkariauja vis didesnę maisto produktų rinkos dalį. Jei dar 2003 m. pasaulinės prekybos ekologiškais produktais apimtys sudarė 25 mlrd. USD, tai 2009 m. jos jau padvigubėjo ir siekė apie 51 mlrd. USD. Vis spartėjančią ekologinės gamybos plėtrą rodo ir didėjanti jų importo dalis įvairiose šalyse: anglai importuoja apie 70 proc., olandai - apie 60 proc. ir t. t. šalyje suvartojamų ekologiškų produktų. Suprantama, tam nemažai įtakos turi ir valstybės dėmesys. Pavyzdžiui, Švedijos valdžia skatina ekologiškų produktų tiekimą vietos rinkai, o Vokietijoje specialios programos parengtos kiekvienai federalinei žemei ir t. t. O kaip gi pas mus?
Pasaulinės ekologiškų produktų rinkos plėtra Lietuvai sudaro išimtinai palankias sąlygas gaminti ekologišką žemės ūkio produkciją. Vadovaujantis užsienio šalių patirtimi, Lietuvoje galėtų būti 4-5 tūkst. ekologinių ūkių, o sertifikuoti plotai galėtų siekti iki 10-15 proc. visų naudmenų. Pradžioje panaši tendencija ir vyravo. Jei 1997 m. Lietuvoje buvo sertifikuota 106 ekologinės gamybos ūkiai ir bendri sertifikuoti plotai sudarė tik 1568 ha, tai jau 2004 m. buvo sertifikuoti 1178 ekologinės gamybos ūkiai ir bendri sertifikuoti plotai siekė 42955 ha, o 2007 m. jie sudarė jau apie 5 proc. visų Lietuvoje deklaruotų žemės ūkio naudmenų, kas jau atitiko išsivysčiusių pasaulio šalių lygį.
Deja, paskutiniu metu ekologinės gamybos ūkių skaičius pradėjo mažėti. Tiesa, tam gali turėti įtakos ir nepakankamas dėmesys marketingui, t. y., rinkotyrai ir rinkodarai, produkcijos paruošimui ir realizavimui. Įvairesnių ir patrauklesnių ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pateikimo vartotojui formų jau ieškoma. Pirmiausia tai siejasi su naujoms veikloms kaime – poilsiu ir turizmu. Taip pat mėginama plėtoti ir ūkiuose užaugintos produkcijos paruošimą maitinimui. Tam nemažai dėmesio skiria Lietuvos ekologinių ūkių asociacija ir kitos organizacijos. Tačiau to dar nepakanka - svarbiausiu plėtros veiksniu, kaip ir kitose šalyse, išlieka teisingas valdžios požiūris į ekologinį ūkį.
Ekologinė gamyba - valstybinis reikalas, nes dabar už įprastinį maistą iš tiesų mokame net kelis kartus: mokame pirkdami produktą, mokame per subsidijas intensyvios žemdirbystės ūkiams, mokame finansuodami sveikatingumo ir aplinkosaugos projektus. Daugelyje šalių įvertinama netiesioginė ekologinės gamybos reikšmė ir jai skiriama itin daug dėmesio. Pavyzdžiui, Norvegijoje pereinamojo laikotarpio ūkininkams mokama net 7500 Norvegijos kronų už hektarą. Net už žalienas ar sideracinius pūdymus, kurie laikomi sėjomainos dalimi, mokama parama. Kita vertus, ekologinės gamybos plėtra yra ir vienas kaimo gyventojų užimtumo didinimo būdų. Tai jau įvertino airiai, kurie stengiasi išsaugoti tradicinius nedidelius ūkius - ten ir parama mažesniems nei 3 ha ūkiams mokama trečdaliu didesnė nei stambesniems.
Reikia pažymėti, kad nuo 1997 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, ypač kuomet ministerijai vadovavo Jeronimas Kraujelis, palaikė šį ūkininkavimo principą ir siekė, kad gyventojai visada gautų sveiką ir saugų maistą. Ministerija dalyvavo įgyvendinant Valstybinę maisto ir mitybos strategiją, ministerijos užsakymu mokslininkai atliko ekologiškų žemės ūkio produktų tinkamumo perdirbti studijas. Ministerija taip pat nuolat organizavo ir vykdė ekologinio žemės ūkio produktų ženklo propagavimo kampanijas. Vėliau viena veiksmingiausių priemonių populiarinant ekologinę gamybą tapo kasmetinis konkursas ,,Pažangiausias ekologinis ūkis“.
Deja, po 2008 m. Seimo rinkimų naujosios Žemės ūkio ministerijos vadovybės požiūris į ekologinę gamybą pasikeitė, esą, ekologiški produktai nuo įprastinių mažai kuo skiriasi... Kodėl? Atsakymų gali būti daug. Galbūt pernelyg įsiklausyta viešoje erdvėje pasigirstančių abstrakčių nuomonių, esą, daugelyje ūkių ekologinis ūkininkavimas neatitinka reikalavimų, nors konkrečių faktų nebuvo pateikta? Galbūt pernelyg pasikliauta specialistais, tarp jų ir garbaus amžiaus mokslininkais, kurie nelabai skiria ekologinį ūkininkavimą nuo natūrinio. Vieni jų mano, kad ekologiniu gali būti tik nedidelis ūkis, kiti ekologiniu laiko tik tokį ūkį, kuriame vyksta pilnas gamybos ciklas, t. y., plėtojama ir augalininkystė, ir gyvulininkystė, o dar kiti prasimano, kad ir piktžolėtumas turi kažką bendro su ekologija. Lietuva, tuo tarpu, netruks pagarsėti pasaulyje paradoksaliais sprendimais...
Paleidus „vadžias iš rankų“, prasidėjo ir pernelyg dažnas taisyklių kaitaliojimas - vien 2011 m. rugpjūtyje Ekologinio žemės ūkio taisyklėse buvo padaryti du keitimai dėl piktžolėtumo ekologiniuose laukuose kontrolės. Jei Vakarų šalyse į tokį ekologinės gamybos ūkį, kuriame piktžolių mažiau nei 10 proc., žiūrima įtariai, tikrinama ar nenaudojama chemija, tai pas mus priešingai – žemdirbiai verčiami laikytis nežinia kieno sugalvotų normų, kokių nereikalauja jokie reglamentai. Juk iš tiesų - ekologinės gamybos principas yra išsaugoti švarią aplinką ir biologinę įvairovę. Deja, nė vienas „kompetentingų konsultantų“ ar „ekspertų“ nesistengė pasigilinti į reglamentus, kuriuose aiškiai viskas surašyta.
Kitas veiksnys – parama. Juk gaminantys ekologiškus maisto produktus, privalo laikytis griežtų apribojimų, nenaudoti jokių sintetinių agronomijos priemonių, dėl to jų ir derliai mažesni, o kartais ir produktų išvaizda skiriasi. Tai apsunkina ekologiškai ūkininkaujančiųjų konkurencinę kovą su įprastiniais ūkiais, todėl ekologiškai ūkininkaujantiems mokama kompensaciją už negautas pajamas, kuri kartu sumažina ir prekės kainą pirkėjui. Štai už ką reikia mokėti paramą „ekologams“!
Pas mus, deja, neįvertinama netiesioginė ekologinio ūkio nauda visuomenei – sveikos aplinkos ir sveiko gyvenimo būdo puoselėjimas. Priešingai – paramą, kaip ir tradiciniam verslui, mėginama sieti su realizuota produkcija. Ir kas iš viso to gavosi? Laukų nesertifikavimas dėl piktžolėtumo ūkininkui prilygsta chemijos naudojimui ekologinės gamybos laukuose, todėl kai kurie ūkininkai pradėjo nusiženginėti taisyklėms ar paprasčiausiai atsisakė sertifikuoti savo ūkius.
Tačiau negalima „užsitverti savame darže“ - pasaulyje ekologinis judėjimas neblėsta. Tai puikiai galima buvo pamatyti ir įvertinti apsilankius tradicinėje ekologiškų produktų mugėje BioFach 2013, vykusioje Vokietijos mieste Niurnberge, kuri jau senai tapo stambiausiu pasaulio ekologiškų produktų gamintojų forumu. Džiugu, kad nepaisant kei kurių nesklandumų, ekologinio ūkininkavimo entuziastų Lietuvoje iniciatyva neblėsta, o nuo pernai metų, po 10 metų pertraukos, ministro Virgilijaus Juknos dėka, lietuviai vėl turi savo stendą kasmetinėje Niurnbergo mugėje, kur toliau ieško kelio ant vartotojo stalo. Tikėkimės, kad tai sustabdys pasitraukiančius iš ekologinės gamybos ir padės pamatus tolesnei ekologinės gamybos Lietuvoje plėtrai.