Daugelį metų britų visuomeninis televizijos kanalas „Channel 4“ nedrįso skirti valandos eterio tam, kad būtų aptartos gamtosaugininkų daromos klaidos, rašo Charles Moore britų dienraštyje „The Telegraph“. Jeigu ir buvo bandytos gvildenti panašios temos, jos neabejotinai pateiktos palaikant konservatyviąją pusę, jai prieštaraujanti nuomonė pristatyta kaip provokacinė arba asmeninė, dėsto Ch. Moore.
Kai „Channel 4” programose atsirado vietos kiekvieno gamtosaugos “nusidėjėlio“ atgailavimams, buvę hipiai žalieji, žaliųjų judėjimo „Greenpeace“ direktoriai, Kopenhagos Klimato tarybos vadovai ir visi kiti panašūs veikėjai laukė eilėje pripažinti savo padarytas klaidas. Jų prisipažinimo motyvai buvo įdomūs, pastebi Ch. Moore. Jis sako, kad nė vienas iš „atgailautojų“ neišsižadėjo savo ankstesnių idėjų. Jie ir toliau manė, kad mūsų planetai gresia rimtas pavojus ir dėl to paskyrė visą savo gyvenimą tam, kad atkreiptų dėmesį į kylančias problemas. Tačiau, kaip mano Ch. Moore, gamtosaugininkams per pastaruosius 40 metų nepavyko pasiekti jų užsibrėžto tikslo apsaugoti mūsų planetą nuo pavojų. Yra trys pagrindinės šios nesėkmės priežastys.
Mizantropija (neapykanta arba nepasitikėjimas žmonėmis, jų vengimas, šalinimasis). Pasak Amerikos žaliųjų veterano Stewarto Brando, pernelyg daug žaliųjų tikėjo, kad gamta yra gėris, o žmonės – blogis. Šis požiūris yra visai netinkamas, ypač kai tuo bandoma įtikinti „blogiečius“ žmones. Politika nukreipta į žmogaus veiklos uždraudimą gamtoje pamina žmogiškosios prigimties principus.
Perdėjimas. Jeigu nuolat prognozuojama pasaulio pabaiga, žmonės pradeda ja nebetikėti.
Paulas Ehrlichas prognozavo pasaulinį badmetį 1970-1980 m. Magnus Magnussonas, stovėdamas dirbtinio sniego fone, nusifilmavo vaizdo siužete įspėdamas žmones apie artėjantį ledynmetį. Žalieji aktyvistai teigė, kad Černobylio aukų skaičius siekė 93 tūkst. Naujausiais Jungtinių Tautų duomenimis, Černobylio avarijos metu žuvo 65. Idėja, kad iki pasaulio pabaigos teliko keleri mėnesiai ar metai žmones demotyvuoja, tokia tiesa skamba neįtikinamai ir neskatina imtis pokyčių.
Reali žala. Didžiausia nesėkmė gamtosaugininkus ištiko tuomet, kai jie norėdami kažką apsaugoti, ėmėsi įvairių draudimų. Ch. Moore mano, kad būtent tokie žaliųjų veiksmai padarė tikros žalos. Atsisakymas diskutuoti apie branduolinę energetiką paskatino didesnį iškastinio kuro naudojimą. Jeigu pasitikėtume klimato kaitos tyrėjais, būtent iškastinio kuro vartojimas dar labiau paspartino klimato kaitos pokyčius. Draudimas naudoti pesticidus lėmė milijonų afrikiečių mirtis nuo maliarijos. Žaliųjų neapykanta genetiškai modifikuotiems produktams (GMO) paskatino 2002 m. Zambijos vyriausybę atsisakyti JAV siūlomos GMO produktų paramos ir nulėmė vietos gyventojų badą.
„Atsargumo principas“, kurį deklaruoja gamtosaugininkai, vertindami mokslines inovacijas, užkerta kelią tokioms šalims kaip Kinija, Indija, Kenija išbristi iš skurdo. Būtent mokslinės inovacijos padėjo pamatus geresniam gyvenimui Vakaruose prieš daugiau kaip pusę amžiaus. Žaliųjų argumentai labiausiai siutina besivystančias šalis, nes jos labiau susirūpinusios savo šeimų išmaitinimu nei klimato kaitos pokyčiais.
Kita gamtosaugininkų padarytos realios žalos pusė – baimės efektas. Po Černobylio avarijos vietiniai žmonės, įbauginti, kad jų vaikai gali turėti apsigimimų, darėsi abortus. Išplito alkoholizmas. Žmonių bauginimas apie ledynų atšilimą ar potvynius niekada neatneša nieko gero, ypač kai tai yra daroma neturint pagrįstų įrodymų.
Viltis - į mokslą ir technologijas
Vis dėlto, kaip pastebi Ch. Moore, vilties yra. Nepaisant praeities klaidų, dalis žaliųjų kampanijų ima į mokslą ir technologijas žvelgti palankiau. Branduolinė energetika gali būti naudojama žymiai saugiau nei praeityje. Kalifornijoje geoinžinerija yra tiek pažengusi, kad žmonės galės daryti žymiai didesnį poveikį klimatui nei įvairios technologijos leido tai padaryti anksčiau. Tikėtina, kad mokslas leis tikslingai „susprogdinti“ vulkaną arba sulėtinti pasaulinį klimato šiltėjimo procesą. Genetiškai modifikuoti ryžiai gali išbūti po vandeniu apie dvi savaites ir nesugesti, kas ypač aktualu potvynių metu.
Ch. Moore pastebi, kad gamtos saugotojai visada įtariai žiūri į situaciją, kada visos pusės laimi.
„Nesu tikras, ar tas visapusis laimėjimas yra gerai, - dėsto Ch. Moore.- Neabejotina, kad tam tikri konfliktai tarp ekonomikos augimo ir aplinkosaugos yra neišvengiami. Yra tam tikrų buvusių žaliosios politikos radikalų, kurie dabar sėkmingai dirba perbėgę į verslo pusę“.