„Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklės” skelbia, kad daugiabučiuose laikomi katės ir šunys turi būti registruojami, o taip pat skiepijami privalomu skiepu nuo pasiutligės. Už tokį įregistruotą gyvūną kiekvieną mėnesį iš šeimininko imamas 3 Lt mokestis už katę arba 10 Lt už šunį. Pažeidusieji gyvūnų laikymo ir registravimo taisykles pagal LR administracinių teisių pažeidimų kodeksą, gauna įspėjimą arba baudą iki 200 litų.

Atrodo viskas paprasta ir elementaru, kol nesusiduriama su praktika. Štai du iš vienos pusės labai skirtingi, tačiau kai kuo panašūs atvejai.

Pirmasis atvejis 2010 m. sausio 25 d. paskelbtas kauno.diena.lt straipsnyje, kai pensijinio amžiaus p. Janina buvo nubausta už tai, kad laiku nepaskiepijo ir neregistravo savo vienturčio katino. Kaunietė p. Janina teigė nepajėgusi nunešti 10 kg sveriančio katino pas veterinarą, todėl jam susirgus gydė jį namie. Bet alinamas ausies skausmo katinas tapo agresyvus ir gydymo metu apdraskė savo šeimininkę. Pasak straipsnio p. Janiną apžiūrėję ir nuo stabligės paskiepiję medikai galėjo perduoti žinią į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), iš kurios atvažiavęs veterinarijos gydytojas užuot padėjęs su katino skiepu, paskyrė moteriai 50 litų dydžio baudą.

M. Stonkė
Be galo stebiną šių dviejų aprašytų istorijų baudų dydžio bei pažeidimo mąsto neatitikimas. Bet dar labiau nesuprantamas antrosios istorijos baudos dydis. Ar ši suma nėra pasityčiojimas iš sąžiningų žmonių, mokančių mokesčius ir tvarkingai prižiūrinčių savo gyvūnus?

Antrasis atvejis įvyko neseniai Vilniuje. 2012 m. spalio 30 d. GRYNAS.lt aprašyta mergina, kuri socialinį būstą pavertė kačių bendrabučiu, irgi buvo nubausta. Nepaisant to, kad pagal „Gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles” Vilniaus daugiabučių namų butuose leidžiama laikyti ne daugiau kaip du šunis ar dvi kates arba vieną šunį ir vieną katę, o taip pat šuniukų ar kačiukų vadas iki 4 mėn. amžiaus, Vilnietė Agnė dviejų kambarių valstybei priklausančiame bute laikė net 23 kates, kurių tik trys buvo jaunesnės nei 4 mėn. Dauguma kačių buvo neskiepytos ir nei viena katė nebuvo registruota.

Pasak pačios merginos, visas kates ji atsinešė iš lauko ir globojo iki padovanojimo. Tačiau p. Agnę pažįstantys žmonės tvirtina, kad jau kelis metus ji kates tik renka, ir vos su keliomis yra išsiskyrusi. Dauguma kačių neturėjo skelbimų, o ir turinčios nebuvo atiduodamos norėtojams. Katės tiesiog tame bute gyveno. Kai kurios jų buvo laukinės, sterilizuotos pagal P-S-P (pagauk-sterilizuok-paleisk) programą ir turėjusios tuoj po operacijos būti paleistos į savo natūralią aplinką. Mergina grynas.lt žurnalistams teigė nepaleidusi jų dėl to, kad šios sirgo. Tačiau po gyvūnų konfiskacijos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Rūta Bajorūnaitė konstatavo, kad katės neturi akivaizdžių ligos požymių.

Šalia „kačių bendrabučio“ gyvenę ir maždaug pusantrų metų smarvę jautę kaimynai lengviau atsikvėpė, kai po privataus asmens skundo Gyvūnų Gerovės tarnybai „Pifas“, katės buvo išvežtos į UAB „Grinda“, iš kur vėliau buvo paskirstytos po globėjus ir dovanojamus į naujus namus. Už viešosios tvarkos pažeidimą kačių mylėtojai Agnei buvo iškelta administracinė byla. Ilgą laiką policijos kvietimus atvykti į komisariatą ignoravusi mergina pagaliau buvo nubausta simboline 20 litų dydžio bauda. Įdomumo dėlei galima paskaičiuoti, kad tai yra maždaug po 87 centus už vieną katę (arba po 1Lt už katę, neskaičiuojant kačiukų).

Be galo stebiną šių dviejų aprašytų istorijų baudų dydžio bei pažeidimo mąsto neatitikimas. Bet dar labiau nesuprantamas antrosios istorijos baudos dydis. Ar ši suma nėra pasityčiojimas iš sąžiningų žmonių, mokančių mokesčius ir tvarkingai prižiūrinčių savo gyvūnus? Tokia suma ne tik nenubaudžia nusižengusio žmogaus, bet atvirkščiai, nugina baimės jausmą nuo kitų panašaus pobūdžio pažeidėjų, „atrišdama“ jiems rankas iki beprotybės didinti savo turimų gyvūnų skaičių. Kam registruoti, skiepyti, skaičiuoti kiekį, jeigu galima prisinešti kelias dešimtis, sumokėjus vos 20 litų?

Tai dar kartą įrodo, kokie netobuli yra mūsų įstatymai, susiję su gyvūnų laikymu ir jų apsauga. Lieka tik viltis, jog laikui bėgant Gyvūnų gerove besirūpinančios organizacijos pasieks, kad su gyvūnais Lietuvoje būtų elgiamasi protingai: ne žiauriai, bet ir ne per daug globėjiškai, nes abu šitie kraštutinumai yra žalingi – vieni žalingi gyvūnams, kiti, ne retu atveju, žalingi šalia gyvūnų mylėtojų gyvenantiems žmonėms.