Dabar gi be žmogaus, be gyvybės miško laukymės virsta brūzgynais, ežerų pakrantės užpelkėja. Buvusių sodybų vietas dar kai kur žymi seni vieniši ąžuolai, kiti seni medžiai, bet ir jų nemaža dalis vasaras jau leidžia be lapų.
Miškai svarbūs ne vien dėl to, kad brandžiuose medynuose sukaupti dideli medienos resursai, kad juos nukirtus galima gauti pinigų. Miškai puošia šalies kraštovaizdį, maitina, saugo upių, ežerų vandenis, sergsti nuo erozijos dirvožemį. Miškai – tai ir žvėrys, žuvys, paukščiai, be kurių neįsivaizduojamos lietuviškos girios. Todėl nuo neatmenamų laikų giriose, kur tik buvo įmanoma, gyveno žmonės. Miškai buvo mūsų lietuviško kaimo dalis, gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą, gilią pasaulėžiūrą ir leidusi mūsų tautai išsaugoti tuos „užburtus“ tris milijonus.
Dzūkijos giriose veikė „Dainavos“ apygardos partizanai, vadovaujami Adolfo Ramanausko-Vanago. Kazlų Rūdos girioje ir Marijampolės, Prienų, Šakių miškuose veikė „Tauro“ apygardos partizanai. Šioje apygardoje partizanai nuo 1946 m. privalėjo dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformas, laikytis partizanų statuto. Ilgi gyvenimo miškuose metai nebūtų įmanomi be žmonių, gyvenusių miško kaimuose, ir miškininkų paramos.
Šiandien mūsų visuomenėje požiūris į mišką vėl keičiasi – iš naujo įvertinamos senosios miško vertybės, taikoma biologinės įvairovės apsauga. Pastaraisiais dešimtmečiais išplėstas saugomų miško teritorijų tinklas, nemažas plotas patrauklesnių, lankomų medynų priskirta rekreacinių miškų kategorijai, jų lankytojams miškininkai įrengė per 2 tūkst. įvairių rekreacinių objektų.
Visų šalies miškų pagrindinė priešgaisrinė, sanitarinė priežiūra ir toliau išlieka ant valstybinėje miškų sistemoje dirbančių miškininkų pečių, o šių gretos vis retėja. Saugant miškus nuo gaisrų, vien 2011 m. valstybinės priešgaisrinių priemonių sistemos palaikymui skirta 5,04 mln. litų miškų urėdijų lėšų. Ieškant išeities, įdiegta moderni automatinė antžeminė gaisrų stebėjimo sistema, leidžianti su mažesniais žmonių resursais laiku pastebėti ir greičiau lokalizuoti kilusius gaisrų židinius.
Valstybiniuose miškuose sutvarkyti 2010 m. rugpjūčio škvalo padariniai, kuriuos likviduoti nukentėjusioms miškų urėdijoms padėjo kitos urėdijos. Perskirsčius metines kirtimų apimtis, miškų urėdijose nebuvo viršyta bendra metinė miško kirtimo norma.
Kad valstybinių miškų valdymo sistema veiktų sėkmingai, o miškai teiktų šaliai visapusę naudą, reikalinga ilgalaikė strategija ir stabilumas. Kol kas galima džiaugtis ir didžiuotis, kad valstybinių miškų sistema vystoma teisinga linkme, tačiau, kaip ir visose srityse, pasitaiko nesėkmių, pažeidimų. Neretai miškininkams tenka dirbti ir dirbtinai primestoje konfliktinėje aplinkoje, todėl svarbu, kad racionalūs sprendimai ir argumentai sulauktų politikų pritarimo.
Dėl iki šiol įvykdytų reformų per paskutinius dešimtmečius ženkliai sumažėjo dirbančių miškininkystės sektoriuje žmonių. Netekę pragyvenimo šaltinio, nemaža dalis šalia miškų esančių kaimų gyventojų apleido gimtąsias vietas – miškas lieka be žmonių. O kai kurie verslo sluoksniai visuomenei bando įteigti, kad apskritai reikia keisti miškų valdymo sistemą, atskirti miškų priežiūrą nuo gamybos, o valstybiniame sektoriuje dirbančius miškininkus paversti tik medžių augintojais.
Kaip rodo kitų šalių patirtis, tokiu būdu ūkinio efekto vargu ar sulauktume, o neigiama pusė jau dabar matyti – didėja grėsmė sunykti dar išlikusiai miškingų kaimo vietovių infrastruktūrai. Tokiu atveju miškus ar jų pamiškes palaipsniui paliktų ir paskutiniai gyventojai.
Daugelis mėgsta remtis Vakarų Europos šalių patirtimi. Bet ar ji visuomet pateikiama teisingai? Štai Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, valstybiniuose miškuose vykdoma kompleksinė miškų ūkio veikla, apimanti ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena. Kartu sprendžiamos ir socialinės problemos, didinamas gyventojų užimtumas, miškų priežiūrai skiriant dotacijas iš biudžeto, miškininkams nurodomas minimalus (o ne maksimalus) darbo vietų, kurias jie privalo už gautas lėšas išlaikyti, skaičius. Taip išlaikomi miškingose teritorijose gyvenantys žmonės. Keleriopai daugiau žmonių nei pas mus dirba ir Lenkijos miškų sistemoje.
Kartu reikia ieškoti priemonių, padedančių natūraliai įtraukti į miškų apsaugą dalį mūsų šalies visuomenės. Manau, geras žingsnis šia linkme yra 2008-2012 m. Seimo priimtos Miškų įstatymo pataisos, leidžiančios tam tikrais atvejais atstatyti sodybas miško žemėje. Įvertinus čia minėtas ir nepaminėtas aplinkybes, racionaliai naudojant miško teikiamą naudą, galima pasiekti nemažą ūkinį ir aplinkosauginį efektą: juk sodybų savininkai miške pirmieji bus suinteresuoti ne tik miško, bet ir visos juos supančios aplinkos apsauga. Tokių savininkų būtų ne tiek jau mažai – net apie 3 proc. miško žemės sudaro plynumos miškų apsuptyje, dalyje jų kadaise rymojo sodybos.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų. Atstačius senąsias, jose galėtų apsigyventi ne tik žemdirbiai ar miškininkai, bet ir dirbantieji aptarnavimo sferoje. Manau, kad į tokias sodybas sugrįžtų ir dalis vyresnio amžiaus žmonių, gaunančių pensiją ar turinčių kitą pragyvenimo šaltinį, norinčių gyventi savo tėvų žemėje, sveikoje gamtos aplinkoje.
Čia gyvendami, jie natūraliai įsilietų į miško ir aplinkos saugotojų gretas, prie jų prisidėtų ir į svečius atvykstantys vaikai bei giminaičiai. Nieko nedarant, nesvarstant, gali iširti ir paskutiniai kaimo infrastruktūros likučiai, o miškai, pasilikę be kaimų gyventojų, bus negyvi, tarsi medžiai be lapų.