Nuomonė. Užsienio svečiams turėtume girtis gamta, o ne „giedorėliais su skripkelėmis“

„Daiktai ir jėgos, išniekinančios gamtą, yra neilgalaikiai. Kai jie atsiranda, gana greitai būna sunaikinami“, - jau prieš du tūkstančius metų sakė didysis žynys Apolonius iš Tianos.Tai tinka baltų pasaulėžiūrai. Juk archajiškoji filosofija nuolat pabrėždavo žmonių vienybę su Gamta. Juk ir mūsų protėvių stiprybės ir amžinumo simbolis, tikėjimo žemiškasis pagrindas buvo ąžuolas. Todėl suprantama, kodėl lietuviai neskubėjo atsisakyti senojo tikėjimo ir pakeisti krikščionybe.

Jie turėjo be galo stiprų žemiškąjį tikėjimo pagrindą, išvystytą mitologiją ir religiją, todėl kai kur Lietuvoje net iki XX a. pradžios buvo išlikę laiko ir krikščionybės nepaliestų senovinių apeigų, atliekamų slapta nuo krikščionių dvasininkų, o ąžuolas neprarado savo magiškosios galios iki šių dienų. Tad nulenkime galvas tiems, kurie saugojo mūsų senąsias tradicijas, papročius, mūsų lietuvišką savastį...

Kultūra - tai ir gamtinis paveldas

Kas gi iš tiesų yra mūsų kultūra, kurią turėtume pasirodyti? Tiesa, pas mus didelių miestų beveik nėra, senovę menančių pilių mūrų irgi nedaug, tačiau mes turime tai, ko jau seniai nebėra daugelyje pasaulio industrinių valstybių! Tai ne tik istorinis, bet ir gamtinis paveldas. Juk Lietuvos gamtos prieglobstyje – tiek nuostabių vietų, turinčių ir savo turtingą istoriją, ir vertingą dabartį. Mūsų protėvių įžvalgumo dėka šiandien daugiau nei trečdalį Lietuvos dengia miškai, kurių tankynėse auga šimtai retų augalų rūšių, veisiasi įvairiausi žvėreliai ir paukščiai, kuriuose gali įvairiausių mįslingų akmenų ar kitų laiko nepaliestų įdomybių aptikti. Štai kur mūsų kultūros lobynas.

Mūsų protėvių įžvalgumo dėka šiandien daugiau nei trečdalį Lietuvos dengia miškai, kurių tankynėse auga šimtai retų augalų rūšių, veisiasi įvairiausi žvėreliai ir paukščiai, kuriuose gali įvairiausių mįslingų akmenų ar kitų laiko nepaliestų įdomybių aptikti. Didelę dalį mūsų istorijos saugo per keturis tūkstančius raibuliuojančių ežerų ir kone trys tūkstančiai sidabrinių upių juostų! O kur dar piliakalniai ir pilkapiai, giraitės, ežerai! Ir tik nuo to, kaip mokėsime išsaugoti visa tai, ką paveldėjome iš protėvių ir išgarsinti visam pasauliui – priklausys tiek mūsų, tiek ir ateisiančiųjų kartų likimas.

Turistų srautus ir gamtos puoselėjimą galima suderinti

Tačiau visą šį turtą mes privalome mokėti pateikti ne tik pasauliui, bet ir savo šalies žmonėms: nieks neskubės lankyti kelių apkerpėjusių akmenų, prie kurių nebent žvėreliai savo gamtinių reikalų atlikti sustoja. Tuo, be abejo, pirmiausia turėtų pasirūpinti kaimų, miestelių ir miestų - kurių kiekviename ką nors įdomaus gali surasti - gyventojai. Nepakanka to, kad jaukiose vietose būtų įrengtos poilsiavietės. Savo paveldą mes privalome pristatyti taip, kad žmonės norėtų prisiminti ką matę ir atvykti čia vėl.

Autorius

Tik dar neturime supratimo, kad kultūra – tai ne tik saujelė meno žmonių ir krūva istorinių giruvėsių, bet kartu tai ir visas gamtinis paveldas, saugomas nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, ir turizmo industrija.

Kol mes svarstome, kaip tie žvėrys, „ar skersai upės statyti tiltą, ar išilgai“, kitos šalys nesnaudžia. Gražus kultūrinio ir gamtinio paveldo išsaugojimo ir pateikimo pasauliui pavyzdys galėtų būti Izraelis. Nepabuvojęs ten, o šventąją žemę pažįstantis tik iš biblinių skaitinių, Golgotos kalną gali įsivaizduoti kaip kažkokią atšiaurią vėjų nugairintą viršukalnę. Iš tiesų visos šventos vietos čia - tai sutvarkytas ir gražiai prižiūrėtas vientisas bažnyčių ir šventyklų kompleksas po vienu stogu. Ant Golgotos kalno - taip pat bažnyča, tačiau toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Atpirkėjas, pastatytas simbolinis kryžius, o dalis grindų iš stiklo, kad galėtum matyti uolą, kuria prieš du tūkstantmečius žengė Kristaus koja. Dar ir anga rankai įkišti toje dangoje palikta, kad galėtum žemę paliesti. Ir niekas nesako, kad kenkiama natūraliai aplinkai, gamtiniam paveldui. Priešingai – visur kur tik įmanoma puoselėjamas kiekvienas gamtos kampelis...

Yra begalė puikių pavyzdžių ir arčiau. Šveicarija, Slovėnija, Vokietija, kur senovinėse pilyse tame pačiame komplekse yra ir viešbučiai, ir kavinės, ir muziejai su nuostabiais parkais. Net iš artimiausių kaimynų lenkų turime ko pasimokyti.

Pavyzdžiui, norint suteikti malonių emocijų Malborko pilies lankytojams, maršruto po pilį pabaiga numatyta restorane, o Kašubų žemės parkui - muziejui patrauklumo prideda originalus namas, pastatytas stogu į apačią. Beje, siekiant sukurti išskirtinumo, buvo pasinaudota kai kuriomis inžinerinėmis gudrybėmis, šiame name sukurtas dirbtinio svaigulio efektas...

Ko patys nepažįstame, sunku perteikti kitiems

Ne vien dėl klimato ar kitų gamtinių sąlygų vienus vilioja saulėtasis Krymas ar paslaptingoji Turkija, nuostabusis Kipras ar šventoji Izraelio žemė. Šiose šalyse – puikiai sutvarkyta turizmo infrastruktūra, į ją tinkamai įjungiant ir gamtinio bei kultūros paveldo elementus.

Lietuva – taip pat ne koks buvusių imperijų užkaboris, o pats Europos geografinis vidurys, pats senųjų tūkstantmečių kultūrų centras, tad ir pamatyti joje tikrai yra ką! Tik gaila, nėra dar Lietuvoje vieningo galvojimo, neturime ir supratimo, kad kultūra – tai ne tik saujelė „giedorėlių su skrypkelėmis“ ir krūva istorinių griuvėsių. Kultūra – tai ne tik istorinis, bet ir gamtinis paveldas, ir turizmo industrija, ir informatika, ir t. t. Daiktai ir jėgos, išniekinančios gamtą, yra neilgalaikiai. Kaip ir sakė žynys Apolonijus.

Supraskime, ne draudimais turi būti reglamentuojama mūsų kultūros paveldo apsauga, o jos pritaikymu nūdienai, kad kiekvienas ne tik turėtų galimybę pažinti tai kas saugotina, kad jis pajustų malonumą būdamas kultūros objektų apsuptyje. Nulenkime galvas tiems, kurie saugojo mūsų senąsias tradicijas, papročius, mūsų lietuvišką savastį ir „apvilkime Lietuvą nauju rūbu”, akcentuokime leidimus, o ne draudimus.

Kaip vieną pirmųjų tokios tikrosios dvasinės kultūros pavyzdžių prisimenu buvusio Šventosios girininko Kviklio iniciatyvą apsaugoti nuo lankytojų paukščių perimvietes. Tam nereikėjo jokių draudžiančių ar įspėjančių ženklų. Jis tiesiog įrengė nuostabų skulptūrų taką, kuriuo eidami lankytojai savaime aplenkdavo perinčių paukščių lizdus. Kaip tai tinka baltų pasaulėžiūrai - juk archaiškoji filosofija nuolat pabrėždavo žmonių ir gamtos vienybę.