Oras – geras ar blogas žvejybos kompanionas?

Kai ne­la­bai yra apie ką – ga­li­ma ir apie orą. Šia tai­syk­le la­biau­siai va­do­vau­ja­si an­glai, ta­čiau ne­si­bo­di ir lie­tu­viai. Tad gal, kai vė­jas pu­čia ar snie­gas iš dan­gaus krin­ta, žu­vys ne­la­bai kim­ba? Tad pla­čiau apie orą ar­ba apie tai, kad oras – ki­bi­mo kom­pa­nio­nas.

Vė­jas tal­žo ma­lo­nu­mą

Pir­ma­sis pa­va­sa­rio sa­vait­ga­lis bu­vo gra­žus tik žvel­giant pro lan­gą. Nors sau­lės spin­du­liai jau lyg ir ban­dė šil­dy­ti per žie­mą įša­lu­sią gam­tą, bet žvar­bus vė­jas ne­lei­do mė­gau­tis po­le­di­ne žūk­le tiek, kiek no­rė­tų­si. Nors ir vėl ga­li­ma pri­tai­ky­ti po­sa­kį – blo­go oro nė­ra, blo­ga ga­li bū­ti tik ap­ran­ga, ta­čiau ne vie­nas kal­bin­tas žve­jys su­ti­ko – šis sa­vait­ga­lis ne­pa­lan­kus žve­jy­bai. Tad ky­la klau­si­mas, koks oras pa­lan­kus žve­jy­bos ma­lo­nu­mams, ka­da oras ne­ga­di­na ki­bi­mo?

Štai vi­sai ne­se­niai pra­ūžu­sios res­pub­li­ki­nės po­le­di­nės žūk­lės var­žy­bos lai­mė­ti UAB „Fa­na­ti­kai“ ir laik­raš­čio „Aly­taus nau­jie­nos“ tau­res da­ly­vius pa­si­ti­ko gied­ra, o pa­ly­dė­jo tik­ra pū­ga su stip­riu vė­ju. Tą­kart žve­jai skun­dė­si, kad vos pra­pliu­pus dan­gui žu­vys nu­sto­jo kib­ti. Var­žy­bų da­ly­viai iš po le­do dau­giau­sia trau­kė eše­rius ir mekš­rus.

Nors vie­ni po­le­di­nės žūk­lės mė­gė­jai sa­ko, kad pa­lan­kiau­sias oras eše­rių gau­dy­mui – bjau­rus ir dar­ga­no­tas, ki­ti, at­virkš­čiai, įsi­ti­ki­nę, jog įsi­smar­ka­vu­si pū­ga jų žve­jy­bą ga­li pa­sun­kin­ti. Tad žve­jų iš­va­da: stai­gios ir žy­mios oro per­mai­nos tu­ri įta­kos ki­bi­mui, o nuo auš­ros iki su­te­mos vy­rau­jan­tis vie­no­das, nors ir dar­ga­no­tas oras ki­bi­mui įta­kos ne­tu­ri tu­rė­ti.

Orų prog­no­zė

Skir­tin­gos oro są­ly­gos skir­tin­gos rū­šies žu­vis vei­kia ne­vie­no­dai. Dėl šios prie­žas­ties žve­jai prieš iš­vyk­da­mi ieš­ko­ti ma­lo­nu­mo ant le­do jau kur­pia pla­nus ne tik kaip, bet ir ką gau­dys. Ži­no­ma, mū­sų kraš­to žve­jai vis dar la­biau­siai vi­lio­ja­si Du­sios eže­ri­nė­mis stin­te­lė­mis. Vis­gi prieš vi­lio­nes orų prog­no­zės ste­bė­ji­mas žve­jo die­nos re­per­tu­a­re – kaip va­ka­ri­nė mal­da – bū­ti­na.

Prog­no­zuo­ja­mi ro­dik­liai – oro tem­pe­ra­tū­ra, kri­tu­liai, vė­jo stip­ru­mas ir kryp­tis – anaip­tol dar ne­ga­ran­tuo­ja sėk­min­gos žve­jy­bos, tai yra ge­ro ki­bi­mo. Liau­dies iš­min­tis taip pat by­lo­ja ne vie­ną spė­ji­mą – jei­gu rau­do­nas dan­gus, bus vė­juo­ta ir šal­ta, jei že­mi de­be­sys – šils, o gal­būt tai ir pa­de­da nu­spręs­ti – kibs ar ne­kibs?

Anot žve­jų, di­džiau­sią įta­ką ki­bi­mui tu­ri vė­jas – ne­pa­lan­kiau­sias žve­jy­bai ry­tys. Ki­bi­mo dės­nin­gu­mus be­si­aiš­ki­nan­tis Ja­nis Lo­pe­ta įsi­ti­ki­nęs, kad ju­dan­tis oras – tai vė­jas, ku­ris pu­čia tuo stip­riau, kuo di­des­nis slė­gio skir­tu­mas tarp aukš­to ir že­mo slė­gio zo­nų. O nuo vė­jo kryp­ties pri­klau­so ne tik oro tem­pe­ra­tū­ra, bet ir drėg­nu­mas.

An­ta­nas Kri­la­vi­čius ne­slė­pė, kad ir jis šį sa­vait­ga­lį pa­bū­go stip­raus vė­jo. Anot žve­jo mė­gė­jo, vė­jas žve­jy­bos ma­lo­nia ne­pa­ver­čia. Pa­klaus­tas, ant ku­rio eže­ro le­do trauks ar­ti­miau­sią sa­vait­ga­lį, juo­kė­si: „Kur­gi ki­tur, jei­gu ne į Du­sią. Ten va­žiuo­siu tol, kol le­das stip­rus bus. Vė­liau kel­si­mės ant ma­žes­nių eže­rų.“ Žve­jys prog­no­zuo­ja, kad šiais me­tais po­le­di­ne žūk­le mė­gau­tis gam­ta leis veik iki ba­lan­džio 1-osios.

Slė­gis – vis­ko šei­mi­nin­kas

Vis­gi tai, kaip il­gai pa­vyks mė­gau­tis žve­jy­ba ant le­do, lems gam­ta ir ypač slė­gis. Šis lai­ko­mas svar­biau­siu orų kai­tą le­mian­čiu veiks­niu. Ei­li­niai žmo­nės, ne me­te­o­ro­lo­gai, ma­no, kad jei­gu slė­gis krin­ta – ar­tė­ja an­ti­cik­lo­nas, ku­ris lems il­ga­lai­kius orus, o jei itin smar­kiai krin­ta, ga­li­ma lauk­ti pū­gos ar aud­ros, o va­sa­rą – per­kū­ni­jos. Jei slė­gis smar­kiai ky­la, ver­ta lauk­ti per­mai­nin­gų orų ir trum­pa­lai­kių po­ky­čių. Slė­gio kai­tą žmo­nės daž­niau­siai jau­čia, ne­ga­na to, kar­tais net ir svei­ka­ta ga­li su­šlu­buo­ti. Ne be rei­ka­lo sa­ko­ma: lau­žo są­na­rius – kei­sis oras.

Anot J.Lo­pe­tos, me­te­o­ro­lo­gai ži­no iš­im­čių, kad va­do­vau­tis tai­syk­le – krin­ta slė­gis, oras pa­bjurs, ne vi­suo­met ga­li­ma. „Kar­tais slė­gis ky­la, ta­čiau ry­tas iš­auš­ta ap­niu­kęs ir lie­tin­gas. Jei va­ka­ras ir nak­tis be vė­jo, tai ne vi­sa­da pra­na­šau­ja ra­mią die­ną, nes nuš­čiu­vęs vė­jas – an­ti­cik­lo­no pra­na­šas. Kai tik jis at­slinks, vė­jas vėl su­stip­rės“, – sa­vo įžval­go­mis žur­na­le „Meš­ke­rio­to­jas“ da­li­ja­si spe­cia­lis­tas.

Vis­gi oro spė­ji­mas daž­nai pa­rem­tas ne tik įžval­go­mis, bet ir spė­ji­mu. Štai kai ku­rie žūk­lės bro­liai apie orą spren­džia iš pa­kran­tės smė­lio tik va­sa­rą (kuo jis švie­ses­nis, tuo oras gra­žes­nis), o štai nen­drių pa­lin­ki­mo kryp­ti­mi (jei­gu link van­dens – bus gra­žus oras, jei į kran­tą – lauk per­mai­nų, o ar­gi ne tas pats vė­jas kal­tas?) ga­li­ma va­do­vau­tis ir žie­mą. Ne­re­tas orus prog­no­zuo­ja ir pa­gal sau­lė­ly­džio spal­vą – ryš­kiai rau­do­nos spal­vos sau­lė­ly­dis prog­no­zuo­ja gied­rą. Pa­sak žve­jų, kai ža­ra nu­da­žo dan­gų, o vė­jo nė­ra, rei­kia lauk­ti ge­rų orų, ži­no­ma, pa­lan­kių žve­jams.

Su­grįž­ki­me prie šio sa­vait­ga­lio žve­jy­bos. Kaip vi­sa­da ge­rai nu­si­tei­kęs į re­dak­ci­ją va­kar už­su­kęs Aly­taus au­to­klu­bo di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Juo­zas Ra­si­mas sa­kė, kad vė­jas ir pū­ga žve­jy­bo­je ne­re­ti pa­ly­do­vai. Štai šeš­ta­die­nį žve­jo­jęs ant Du­sios le­do, ry­tą jis pra­dė­jo su pū­ga, ta­čiau nu­si­skun­di­mo iš žve­jo lū­pų ne­iš­gir­do­me. „Kai kim­ba – tai pa­čios kal­tos, kai ne­kim­ba – ką pa­da­ry­si, pa­si­tai­ko ir taip“, – kal­bė­jo kiek­vie­ną mie­lą sa­vait­ga­lį žve­jo­jan­tis J.Ra­si­mas.

Nors žve­jų ant le­do dar ne­trūks­ta, mū­sų kal­bin­tas avi­žė­lių meist­ras Dai­nius Mit­ru­le­vi­čius sa­ko, kad po­le­di­nės žūk­lės ma­lo­nu­mas jau ar­tė­ja link pa­bai­gos, va­di­na­si, ir avi­žė­lių se­zo­nas lauks ru­dens. To­dėl vis la­biau šil­dan­ti anks­ty­vo pa­va­sa­rio sau­lė yra žen­klas, kad po­le­di­nę žve­jy­bą ne­tru­kus teks keis­ti ki­tu ma­lo­nu­mu – va­sa­ros se­zo­no žūk­le. O kol kas ge­ras ar blo­gas oras yra iš­ti­ki­mas po­le­di­nės žūk­lės en­tu­zias­to kom­pa­nio­nas.

* * *

Kai keptos žuvys atsibosta, o ir visi kaimynai apdalyti dovanomis, poledinės žūklės laimikį tenka ruošti kitu būdu – gaminti konservus. Toks patiekalas puikiai tiks ir į žvejybą nusivežti, ir į darbą nusinešti – kolegoms pradžiuginti. Anot recepto autoriaus, Alytaus autoklubo direktoriaus pavaduotojo Juozo Rasimo, tai žuvies „gadinimas“, tačiau skanus ir nesunkiai pagaminamas.

Jeigu tingite skusti žuvį – visai nebūtina to daryti. Pasak recepto autoriaus, konservus darant iš neskustų žuvų bus daugiau kalcio. Todėl žuvis jums tereikės išvalyti (nupjauti galvą, nukarpyti pelekus), o įgudusio žvejo ar jo pačios rankos tai atliks stebėtinai greitai. Žuvys tiks bet kokios – tiksliau tos, kurių turite daugiausia. Puikiausiai panaudosite ešerius, mekšrus. Konservams daryti galite sunaudoti mažiausias žuvytes, o juk kepant jos sukelia daugiausia problemų – greičiau pradeda degti, o valgyti nelabai yra ką.

Reikės:

žuvų, prieskonių: druskos, pipirų, žolelių, morkų, svogūnų, stiklainio pomidorų padažo, 100 ml acto.

Gaminame:

Žuvis iš vakaro pasūdome. Kitą dieną į maždaug 3–4 litrų greitpuodį dedame pirmą sluoksnį – supjaustytus svogūnus ir morkas (kiekis – pagal skonį). Antrą sluoksnį formuojame iš turimų žuvų. Jas pabarstome prieskoniais – pipirais, turimomis žolelėmis. J.Rasimas prieskonius ruošiasi pats – smulkina petražoles, rozmarinus, dašius, taip pat nepagaili pipirų. Visą ruošinį užpilame keliais šaukštais pomidorų padažo. Tuomet vėl dedame žuvų sluoksnį. Visą turinį užpilame 100 ml acto. Užvirus troškiniui, sumažiname ugnį ir verdame apie valandą.

Išvirus gaunama vienalytė masė – išmaišytą jau galima dėti į stiklainius. Taip paruošti žuvies konservai jūsų lentynoje stovės ir iki metų.