Rūšiuoti neverta, nes rūšiavimas neatneša jokios finansinės naudos.
Pasak A. Zigmontienės, kuo daugiau šiukšlių išrūšiuoja gyventojai, tuo mažiau jų patenka į konteinerius buitinėms atliekoms, už kurių išvežimą ir sutvarkymą tenka mokėti. Mokama tik už į bendrą atliekų konteinerį išmestas šiukšles. Į rūšiavimo konteinerius sumestos pakuočių atliekos išvežamos nemokamai – jų surinkimą finansuoja supakuotų gaminių gamintojai ir importuotojai. Todėl, jei visi namo gyventojai rūšiuotų buitines atliekas, jiems užtektų žymiai mažesnės talpos mišrių atliekų konteinerių, už kurių išvežimą būtų mokama mažiau.
Vis tiek visos šiukšlės suverčiamos į vieną šiukšlių mašiną ir darbas rūšiuojant nueina veltui.
„Ko gero tokia nuomonė susiformavo dėl to, kad perdirbimui skirtas atliekas išvežti atvažiuoja panašios mašinos ir gyventojai mano, kad viskas pilama į vieną šiukšliavežę. Dauguma antrines žaliavas surenkančių sunkvežimių turi atskiras sekcijas skirtingoms atliekų rūšims, tad jos nesusimaišo. Yra ir tokių įmonių, kurios tuo pačiu automobiliu vieną dieną surenka mišrias komunalines atliekas, o kitą – išrūšiuotas atliekas“, – teigia A. Zigmontienė.
Rūšiuoti pernelyg sudėtinga: namuose reikia daug vietos skirtingoms rūšiavimo talpoms, ne visur įmanoma rasti šiukšlių rūšiavimo konteinerių.
VGTU Aplinkos apsaugos katedros dėstytoja įsitikinusi, kad šį mitą sukūrė tie, kurie nė karto namuose nėra rūšiavę šiukšlių. „Jei rūšiuojame, nuo to mūsų gaminamų atliekų kiekis nesikeičia, jis tik paskirstomas į keletą atskirų srautų. Jei nėra vietos ar noro statyti kiekvienam atliekų tipui atskirų dėžių, galima išsiversti labai paprastai – šalia pastatant plastikinį maišelį, kartono dėžę. Galima ir vietoj senosios įsigyti naują dviejų skyrių šiukšliadėžę. Namuose rūšiavimą galima palengvinti atskiriant susidariusias atliekas į du srautus – perdirbamas ir netinkamas perdirbti atliekas. Perdirbamas atliekas išrūšiuoti lengva prie rūšiavimo konteinerių. Reikia tik vieną kartą pabandyti ir nepastebėsite, kai tai taps savaime suprantama gyvenimo rutina“, – ragina A. Zigmontienė.
Rūšiavimas užima pernelyg daug laiko. Pakuotes reikia išplauti, nuvalyti etiketes...
Pasak VGTU docentės, perdirbėjai atliekų perdirbimo technologijas yra išvystę taip, kad gamybiniame procese jau perrūšiuotas atliekas susmulkina ir jas išvalo nuo maisto likučių bei atskiria etiketes. Pageidautina nepalikti tik aliejaus, riebalų likučių.
Nėra tiksliai išaiškinta, kaip reikia rūšiuoti, kur mesti skirtingų rūšių pakuotes.
„Informacijos tikrai yra pakankamai, tik vieni ją nori ir sugeba girdėti ar susirasti, o tie, kurie tik kuria tokius mitus, ko gero nė karto patys nėra rūšiavę atliekų. Tikrai ne vieną kartą esame matę ar girdėję įvairias socialines ir aplinkosaugines reklamas apie atliekų rūšiavimą televizijoje ir radijo laidose. Įvairių organizacijų tinklapiuose yra daug informacijos apie tai, kaip atliekas rūšiuoti, ką mesti į kokį konteinerį. Be to, ant ko gero didžiosios daugumos antrinių žaliavų konteinerių priklijuoti lipdukai, kuriuose nurodyta, kokias atliekas galima mesti į tą ar kitą konteinerį.“, – tikina A. Zigmontienė.
Daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms vis tiek nėra galimybės teisingai atsikratyti po rūšiavimo likusiomis organinėmis atliekomis. Tuo gali užsiimti tik turintys komposto dėžes.
„Šioje srityje jau yra progresas, mat naujajame Valstybiniame atliekų tvarkymo plane numatyta, kad 2018 metais visoje Lietuvoje turi būti organizuotas maisto/virtuvės atliekų rūšiuojamasis surinkimas ir skatinamas individualus kompostavimas“, – džiugią žinią praneša A. Zigmontienė.
Rūšiavimas rūpi tik pavieniams sveika aplinka besidomintiems asmenims, todėl sunku pasiekti bendros naudos.
„Ar ne laikas sugriauti šį mitą, pradėjus patiems rūšiuoti. Tai turi tapti tiesiog kiekvieno piliečio įpročiu, o tuomet ir ateis ta tikroji apčiuopiamoji nauda, kai nedidės sąskaitos už šiukšlių išvežimą, kai pakelėse nematysime išmestų šiukšlių. Vienaip ar kitaip rūšiuojančiųjų gyventojų skaičius kiekvienais metais didėja. Labai džiugu, kai jaunesnioji karta kartais sugėdija savo tėvelius. Rodykim pavyzdį ne tik savo vaikams, bet ir kaimynams, bendradarbiams, giminėms. Sveika aplinka reikalinga kiekvienam iš mūsų“, - sako VGTU atstovė.
Nerūšiuojant gamtai nepadaroma didelė žala, nes galų gale visos atliekos vis tiek patenka į sąvartynus, kur yra išrūšiuojamos specialistų.
VGTU docentė pažeria faktų: Lietuvoje kasmet susidaro apie 1,5 mln. tonų komunalinių atliekų. Tokiame atliekų sraute apie 10 proc. sudaro stiklo, apie 15 proc. – popieriaus ir kartono, apie 10 proc. – plastiko atliekos. Jei mes nerūšiuotume, šie kiekiai nukeliautų į sąvartynus. Taip prarandami ne tik didžiuliai tinkamų naudoti žaliavų kiekiai. Naujų žaliavų gavybai ir gamybai sunaudojami milžiniški energijos kiekiai, kertami miškai, naudojama nafta ir kitos žaliavos iki mūsų keliauja per pusę pasaulio – didėja tarša, brangsta ir patys gaminiai. Į sąvartynus nukeliavusios atliekos užima vietą, prisideda prie šiltnamio efekto, teršia aplinką. „Ko gero daugelis net nežino, kad pirkdamas bet kokį gaminį sumoka ir už jo pakuotės sutvarkymą. Jei perdirbamos atliekos atsiduria mišrių buitinių atliekų konteineryje, už jų sutvarkymą sumokame antrą kartą“, - susimąstyti skatina A. Zigmontienė.
Vis tiek Lietuvoje nevyksta teigiamų pokyčių rūšiavimo atžvilgiu, todėl stengtis neverta.
Anot Aplinkos apsaugos katedros docentės, teigiami pokyčiai atliekų tvarkymo sektoriuje vyksta ir jie tikrai yra matomi. Vis daugiau į „žalias“ veiklas investuoja verslo įmonės ir organizacijos. Ekologiškos idėjas intensyviai puoselėja ir VGTU, siekdamas prisidėti prie darnios plėtros. Universitetas ne tik rūšiuoja, bet ir atsakingai bei racionaliai naudoja išteklius. Kasmet didėja ir gyventojų, rūšiuojančiųjų atliekas, skaičius. Daugiau pastatoma ir antrinių žaliavų konteinerių. Be įprastų konteinerių, statomi ir konteineriai tekstilės atliekų surinkimui. Teigiamus pokyčius bene labiausiai pajuto individualių namų savininkai. Jiems praeitais metais buvo išdalinta apie 50 tūkst. kompostavimo dėžių, taip pat veltui dalinami konteineriai rūšiavimui. Yra nemažas antrinių žaliavų supirktuvių tinklas, kuriuose už antrines žaliavas gyventojams mokamas atlygis.