Pasibaisėtumėte sužinoję, kuo maitinami gandrų namų gyventojai, bet jiems tai – skanu

Ar kada pagalvojote, ką darytumėte, jei rastumėte iš lizdo iškritusį gandriuką? Imtumėtės jį globoti ar paliktumėte, kur radę? Nors gamtininkai nesutaria, kuris žmogaus pasirinkimas teisingesnis, Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos nariams gandrų globojimas jau tapęs tradicija. Gandrai gyvūnų mylėtojus pasiekia labai įvairiais būdais ir kai nebūna labai stipriai sužaloti, visada paleidžiami atgal į gamtą. Jeigu likimas lemia paukščiams nebe pakilti skrydžiui, jais nuoširdžiai rūpinamasi ir ieškoma tinkamų vietų prisiglausti. Kartais tokia vieta tampa net žirgynas.

Globoja gandrus be sparnų

Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos vadovė Jolanta Guobaitė GRYNAS.lt pasakojo, kad jų organizacija jau daug metų rūpinasi įvairiais gyvūnais, tarp jų ir gandrais. Šiuo metu globojami 14 gandrų, iš kurių tik du gali skraidyti.

„Žiemai įsiprašėme su gandrais pas ūkininką Leonardą, o šiaip mes juos laikėme visai kitame kaime, juos laikė moteris, ponia Stasė, kuri juos daug metų prižiūrėjo ir jais rūpinosi. Gandrai pas mus pakliūna dažniausiai iškritę po audrų su visais lizdais, dar jaunikliai. Tokių jauniklių esame nemažai išauginę, net neapsiplunksnavusių, dar visai juodų“, - dėstė J. Guobaitė.

Į draugijos rankas pakliūna ir suaugusių gandrų, atsitrenkusių į elektros laidus arba patekusių į avarijas ir pan. Tačiau po rimtesnių susidūrimų, pavyzdžiui, su vilkikais, gandrams neretai tenka amputuoti galūnes – sparnus ar kojas.

„Jeigu sulaužytas sparnas, jis būna amputuojamas ir gandras gali gyventi. Jeigu lūžusi koja, gandrui nebe padėsi“, - paaiškino pašnekovė.

Jos teigimu, iš šiuo metu globojamų 14 gandrų, tikėtina, kad pavasarį išskris du, kiti, deja, liks organizacijos globoje, nes skraidyti nebegali.

„12 gandrų yra sužaloti, be sparno, ar dalies sparno. Jie gyvena pas mus, kai kurie ir po kelis metus jau. Kiekvieną dieną juos šeriame kaip vištukes. Kadangi ūkininkas Leonardas turi žirgyną, įsiprašėme ten, kur šilčiau“, - teigė L. Guobaitė. Žirgyne, kuris yra po uždaru stogu, vienas gardas yra skiriamas gandrams, o kituose gyvena žirgai. Atėjus vasarai, gandrai perkeliami po atviru dangumi, kad turėtų daugiau erdvės judėti.

Šeria vištų galvomis

Žirgus globojanti ir jais besirūpinanti moteris atvira – išlaikyti sužeistus gandrus yra brangus malonumas. Anksčiau bandyta juos šerti žuvimi, tačiau tokia mityba organizacijai kainuodavo apie 100 litų vienam paukščiui per mėnesį. Todėl nuspręsta žuvies atsisakyti ir šerti sparnuočius vištų galvomis.

„Atradome, kad gandrai geriausiai valgo susmulkintas vištų galvas, ten yra visų jiems reikalingų vitaminų. Gandrą galima šerti žuvimi, kiti dar šeria ir faršu, bet tai labai brangu. Iš pradžių, kai šerdavome vien žuvimi, pirkdavome strimėlę, kainuodavo gandras beveik šimtą litų mėnesiui. Vištų galvos mums atsieina daug pigiau“, - aiškino L. Guobaitė. Taip pat gandrams nuolat parūpinama vandens ir žvyro. Pastarąjį jie lesa virškinimui gerinti, panašiai kaip ir vištos.

Paklausta, ar prie gandro nebaisu prieiti, globos organizacijos vadovė teigė, kad gandras – ne višta, todėl jo saugotis vis tiek reikia: „Jį nei labai paglostysi, nei paniurkysi, nors pasigavęs paglostyti gali, nors jiems aišku tai malonumo, matyt, nelabai suteikia. Bet, aišku, reikia saugotis, jis gali snapu kaptelt ir sužeisti“.

Svajoja apie vaikų pažindinimą su ūkiu

Utenos rajone, Joneliškio kaime, ūkininkaujantis ir žirgyną turintis Leonardas Rinkevičius GRYNAS.lt pasakojo sutikęs į savo žirgyną įsileisti 14 gandrų, nes to paprašė viena iš gyvūnų globos draugijos atstovių.

„Aš išskyriau tik patalpas, o jų priežiūrą vykdo atvažiuojantis darbuotojas iš gyvūnų globos draugijos. Viena iš draugijos vadovių laiko pas mane savo arkliuką. Pagalvojome, kad tarp arklių gandrams žiemą būtų šilčiau negu kitur. Taip jie pas mane ir atsirado, bet sau didelių nuopelnų negaliu prisiimti“, - kuklindamasis pasakojo ūkininkas.

L. Rinkevičius pasakojo turintis minčių savo ūkį paversti traukos centru, vykdyti edukacinę, pažintinę programą apie ūkinius gyvūnus, su jais supažindinti vaikus. Taigi ūkyje gandrai kaip ir netrukdo.

Gandrai pas mus pakliūna dažniausiai iškritę po audrų su visais lizdais, dar jaunikliai. Tokių jauniklių esame nemažai išauginę, net neapsiplunksnavusių, dar visai juodų.

J. Guobaitė

„Aš pats turiu ožkyčių, turiu arklių, putpelių, triušiukų. Atrodo, kad žmonės, ypač vaikai, atitolsta nuo gamtos ir nuo ūkinių gyvūnų. Norėčiau galbūt ir pieno perdirbimo cechiuką padaryti ateityje“, - teigė L. Rinkevičius. Anot jo, įgyvendinus šiuos planus, būtų galima vaikus išsamiau supažindinti su ūkine veikla.

„Manęs žmonės klausia: ar tu myli gandrus? Aš myliu visą gamtą. Vis tiktai turiu tokių minčių, kad galbūt reikėtų laukinę gamtą palikti ramybėje. Gal ir tą patį gandrą. Nors jis ir sužeistas ir mums atrodo, kad laukia pagalbos, gal vis tiktai jis turėtų likti gamtoje ir išgyventi pats arba žūti. Teko girdėti tokių nusistebėjimų, kaip operatorius filmuoja liūto puolamą gazelę ar antilopę ir jo klausia kiti, kodėl jis jos negelbėja. Nesakau, kad mano nuomonė visiškai teisinga, bet reikėtų kažkaip rasti pusiausvyrą...“ - svarstė ūkininkas.

GRYNAS.lt jau anksčiau yra rašęs apie gandrus globojančią Utenos rajono organizaciją. Tuo metu savanoriai ieškojo naujų namų aštuoniems sužeistiems ir negalintiems skristi paukščiams.

Savo ruožtu ornitologai kartu su mokslininkais konstatuoja, kad per pastaruosius 20 metų gandrų populiacija išaugusi beveik dvigubai. Skaičiuojama, kad šiuo metu Lietuvoje gali perėti apie 20 tūkst. gandrų porų. Medžiotojų nuomone, dėl išaugusios šių paukščių populiacijos gali nukentėti pati gamta. Anot jų, gandrai daro neigiamą poveikį smulkiai gyvūnijai. Taigi, jei gandrų ir toliau daugės, liūdnos dienos laukia tų gyvūnų, kuriais jis minta. Ornitologai linkę su tuo nesutikti, jų nuomone, gamtoje vietos turi pakakti visiems.