Birželio 5-ąją po kelių valandų kankynės miesto viduryje nugaišusios briedės pavyzdys įrodo, jog už pasiklydusius, sužeistus laukinius gyvūnus atsakingos tarnybos nėra pajėgios sugrąžinti stambių žvėrių atgal į jų gyvenamas teritorijas. Tačiau ir garsusis bebro atvejis, pasibaigęs laimingai, kelia klausimą – kodėl laukiniam padarui reikia sukelti tiek streso? Kodėl negalima jo tiesiog užmigdyti, pervežti atgal į laukinę gamtą ir palikti ramybėje, kol atsigaus?
Galbūt esame per daug prisižiūrėję užsienio naujienų tarnybų reportažų, kur lokiai sėkmingai „ištraukiami“ iš medžių gyvenamuosiuose rajonuose, didžiosios katės per sekundę užmigdomos mažute strėlyte?
Beje, vos prieš dvi savaites Floridoje gyvūnų apsaugos pareigūnai migdomaisiais vaistais „iškrapštė“ iš medžio didžiulį juodąjį lokį, nunešė iki automobilio ir transportavo į saugomą miško teritoriją. Spėjama, kad lokys svėrė apie 140 kilogramų.
Užmigdyti gali vos keli žmonės
Galbūt migdomieji vaistai – itin brangūs ir Lietuvoje tiesiog nėra galimybių juos dažnai naudoti?
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento vadovas Laimutis Budrys atskleidė, jog specialią įrangą migdomiesiems vaistams iššauti turi vos keli žmonės: Lietuvos zoologijos sodo veterinarijos gydytojai bei Gyvūnų globos asociacijos darbuotojai, būtent asociacijos vadovas Vytautas Gustaitis.
Galbūt tokią įrangą dar yra įsigiję keli asmenys, laikantys laukinius gyvūnus voljeruose.
Aplinkos apsaugos pareigūnai, L. Budrio teigimu, turi tikrus ginklus ir juos naudoja prieš kitokius „žvėris“ - ginklai skirti apsiginti nuo agresyvių brakonierių.
„Tie migdomieji vaistai, tai ne kokie valerijono lašai, kuriuos galima įsigyti be recepto. Tai – narkotizuojančios medžiagos, kurias įsigyti reikalingas specialus leidimas. Todėl ne kiekvienas tą gali turėti. Didelės patirties šioje srityje neturime, nes tų vaistų, narkotizuojančių, poveikis kiekvienam gyvūnui yra skirtingas. Skirtingas poveikis pagal rūšį, amžių, lytį, pagal fiziologinę būseną, pagal svorį galų gale. Čia ištisas mokslas. Vienokie vaistai yra naudojami katininiams žvėrims, kaip buvo paruošta lūšiai (Avižieniuose į privatų kiemą atklydusiai lūšiai, - red. past.), kiti vaistai – stambiesiems žinduoliams, kaip briedžiui ar elniui“, - kalbėjo Gamtos apsaugos departamento direktorius.
L. Budrys pripažino, jog migdomųjų vaistų naudojimas yra reikalingas, vis dėlto, Aplinkos ministerijos atstovo nuomone – tai kraštutinė priemonė, kai niekaip kitaip negalima paimti gyvūno iš jo aplinkos.
„Tą daro visas pasaulis ir yra įvairiausių būdų tų švirkštų. Galima iššauti iš kelių ir iš keliasdešimt metrų. Bet iš tiesų viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti: kad kažkas iš orinuko paleis švirkštą ir gyvūnas iškart užmiega. Kaip rodė mūsų patirtis stumbrų aptvare, kai taip pat reikėjo gyvūnus perkelti – kartais žvėris, gavęs migdomųjų, nesuprantamai jaučiasi. Jis labai ilgai neužmiega ir dar suagresyvėja. Be to – migdomųjų dozę reikia apskaičiuoti labai tiksliai. Neapskaičiavus ji gali būti mirtina“, - perspėjo L. Budrys.
Nespėjo atvykti
Gyvūnų globėjų asociacijos vadovas Vytautas Gustaitis patvirtino, jog tarnyba turi priemones gyvūnams užmigdyti. Jis taip pat teigė, jog trečiadienį GGA atstovai su specialiais ginklais ir vaistais susiruošė vykti į Vilnių, tačiau kaip tik tuo metu buvo pranešta, kad briedė jau nugaišo.
„Priemonė veikia iki pusantro šimto metrų atstumu, optimalus atstumas – nuo 50 iki 100 metrų. Naudojami vaistai, juos dozuoja veterinarijos specialistas. Jei yra kanopinis – taikomi vieni vaistai, jei yra kitos rūšies gyvūnas – kiti. O dėl to atvejo vakar, atstovai Vilniuje mums pranešė, kad gyvūnas jau, liaudiškai šnekant, „atiduoda galus“ - miršta nuo patirtų sužalojimų, nes buvo patekęs į kažkokią didelę avariją“, - kalbėjo GGA vadovas.
Migdomųjų vaistų šautuvas prilyginamas šaunamajam ginklui – siekiant turėti teisę juo naudotis, reikia pereiti įvairius patikrinimus, reikalingus ir ginklui gauti.
Jis dėstė, jog panašių atvejų pasitaiko visuose didesniuose miestuose, briedžiukė buvo atklydusi ir į Biržus. Tuo metu žvėrį pavyko užmigdyti ir pervežti į kitą vietą, tačiau briedžio jauniklis tuo atveju buvo visiškai sveikas.
Gelbėti verta ne visus
„Miestai nėra apsaugoti nuo miškingų teritorijų. Nėra nei kokių aptvarų, nei tvorų, nei kitų priemonių, kad gyvūnai nepatektų į gyvenamąsias teritorijas. Taip pat kai man skambina žmonės ir sako, kad kieme vaikšto lapė, aš klausiu: „O kur jūs gyvenate?“. Sako: „Na, čia prie miško, neseniai pasistatėm namą“. Tuomet atsakau: „Tuomet atleiskite, bet jūs atsikraustėte pas lapę gyventi, o ne lapė įbėgo į jūsų kiemą. Būkite su ja mandagūs“, - dėsto V. Gustaitis ir priduria, jog pasitaiko gyventojų, kurie piktinasi, jog „labai daug į kiemą atskrenda paukščių“.
Pastariesiems GGA vadovas primena, jog Žemė – ne vien žmonių gyvenama planeta.
Vyras svarsto, jog kartais nereikia kištis į tai, kaip populiacijas reguliuoja pati gamta. Asociacijai yra tekę išgelbėti ne vieną iš lizdo išmestą gandriuką, tačiau, pasak V. Gustaičio, toks paukštis virsta „namine višta“. Jis neskrenda toliau nuo žmonių, nesugeba prasimaitinti ir, galiausiai, neištveria atėjusios žiemos.
Į miestą atklydusios briedės atveju siūlyta gyvūną nušauti. Taip neseniai buvo pasielgta su į Naujininkus atklydusiu ir šiltnamio stiklais susipjausčiusiu briedžiu.
„Yra įvertinama situacija: jei kojos sulaužytos, šonkauliai matyti – tai to briedžio ar stirnos „nesuremontuos“ nė vienas pasaulio daktaras, - kalbėjo V. Gustaitis. - O jei ir „suremontuos“, tai kur jį paskui dėti? Į mišką paleisti, kad artimiausiu metu nušautų? Galbūt labai baisiai skamba žmonėms, bet iš tiesų nieko „tokio“ čia nėra. Gyvūnas patyrė rimtus sužalojimus – tai palengvinkim jam kančias.“
GGA vadovas patvirtino L.Budrio teiginius, jog migdomaisiais vaistai gyvūnai pašaunami tik kraštutiniais atvejais. Tik tuomet, jei negalima panaudoti kitų priemonių – kilpalazdžių ir panašių, nes vaistai taip pat sutrikdo gyvūno sveikatą. Vaistai gali gerokai pabloginti situaciją, jei gyvūnas patiria stresą, yra sužeistas. Jei gyvūnas sveikas – tuomet GGA 100 procentų atvejų užmigdo stambius žvėris ir juos transportuoja į reikiamą vietą.
„Streso gyvūnui nesumažinsime. Jei gyvūnas patenka tarp žmonių, jis jau automatiškai patiria stresą. Vaistai – tai vis tiek intervencija į gyvūno organizmą. Dar neaišku, kaip pasiseks šūvis, kada gyvūnas užmigs“, - kalbėjo V. Gustaitis.
Išgelbėti briedę dar buvo galima?
Kitas asmuo, dažnai pasinaudojantis injekciniu migdomųjų vaistų šautuvu – Lietuvos zoologijos sodo veterinaras Viktoras Siniauskas. Vyras svarstė, kad briedę greičiausiai reikėjo migdyti ar bent jau tokiu ginklu įšauti nuskausminamųjų vaistų.
„Būna, kad 10 minučių dar gyvūnas neužmiega. Iššovus, dažniausiai pradeda bėgti. Na, bet toks, kaip briedis, stambus gyvūnas, ne taip gal pajustų tą adatos dūrį. Bet briedį ne taip lengva užmigdyti. Ir nežinia, kur jam toptels bėgt, gali ir į gatvę. Paskui per 5 minutes pradeda rimti, po 10 minučių – užmiega. Jei koja lūžus – gal geriau nušaut. Bet jei nestipriai sužeistas, gal reikėjo migdyt? Arba bent sušaut antibiotikus, vaistus nuo skausmo ar uždegimo? Būna, kad gyvūnai sunkiai migdosi, reikia iššauti pakartotinai. O būna, kad krenta vos ne tą pačią sekundę. Va, guanaką migdžiau, iškart krito. Taip būna su jautresniais gyvūnais arba galbūt pataikai kur į kraujagyslę, o dar ir tas šokas prisideda“, - svarstė Lietuvos zoologijos sodo veterinaras.
V. Siniausko nuomone, briedė nugaišo nuo streso ir skausmo, migdymas galbūt būtų panaikinęs nuolatinį stresą, kurį žvėris jautė matydamas jį stebinčius policininkus ir praeivius. Renkantis migdomuosius vaistus reikia nemenkų žinių – kiekviena gyvūnų rūšis į migdomuosius reaguoja skirtingai.
„Tam Dovydo elniui užtektų pusės dozės ir jis jau numirtų. Tiesiog, nebeatsibustų“, - teigia V. Siniauskas.
Veterinarui tenka migdyti ne tik zoologijos sodo gyvūnus – jis yra užmigdęs pabėgusią M. Zobovo mešką ir netgi naminius galvijus, kurių šeimininkai nebegalėjo sugauti ar suvaldyti. Taip pat migdomųjų, prieš išvysdama laisvę, gauna kiekviena aptvare išauginta ir paleisti paruošta lūšis.
V. Siniauskas pridūrė, kad šautuvas pasitarnauja ir gyvūnui išaunant tiesiog gydančių vaistų – antibiotikų ar nuskausminamųjų. Tokiu būdu skiepijami plėšrūnai, netgi bebrai.