Šią vasarą buvo nemažai vėsių dienų, kuomet Lietuvos paplūdimiuose šonų nečirškino „pliažų” mėgėjai, tad nutarėm pasilakstyt pajūry. Atvykom su linksmai nusiteikusiu dobermanu į Palangą, Kunigiškes. Nuošaliausias kampelis - kuo toliau nuo žmonių. Paėjus kelis kilometrus į Šventosios pusę, kur nėra nei persirengimo būdelių, nei jokių ženklų, nutarėme pasilaikstyti, pažaisti su kamuoliu, lėkšte. Juk tai šuniui – didelis smagumas. O kokia laimė bangose pagauti sušlapusį žaislą!
Aplink nesimato žmonių. Tačiau už kelių šimtų metrų sėdi rimtas dėdė. Staiga paplūdimio smėliu atrūksta gelbėtojų visureigis, iš jo išlipa simpatiškas „serialinis“ vyrukas ir paprašo pasišalinti. Vajergau... o kur eit? Kur ne paplūdimys? Juk čia nėra jokių ženklų, jokių lentelių, jokių civilizacijos požymių, nurodančių, kad čia paplūdimys ir todėl čia keturkojus vestis draudžiama. Gelbėtojas atsidūsta: „Taip, durni mūsų įstatymai, o pliažas čia visur - nuo Palangos iki pat Šventosios. Privalot pasišalinti, nes žmonės pranešė, o mes privalom reaguot.“ Nusiminę dūlinam namo. Patenkintas į Kunigiškių pusę pėdina ir mus apskundęs pliktelėjęs dėdulė.
Pasijutę baisiais pažeidėjais atsiverčiame Lietuvos Respublikos įstatymus, kuriuose apibrėžta, kas yra paplūdimys ir kokie yra paplūdimių higienos reikalavimai. 2011 metų sveikatos ministro įsakymu nurodyta, jog paplūdimių teritorija turi būti suskirstyta į poilsio, maudymosi, sporto zonas, o šios zonos turi būti pažymėtos.
Gal ministras juokavo? Niekas jo įstatymo nesilaiko ir jokio ženklinimo kelių ar keliolikos kilometrų spinduliu neaptiksi su didinamuoju stiklu!
Nagrinėjame įstatymo raidę toliau. „Paplūdimiuose, kurie skirti daugiau kaip šimtui poilsiautojų, turi būti užtikrintas geriamojo vandens tiekimas“, - teigiama teisės akte.
Anekdotas. Jokio krano, hidranto, kranelio ar čiaupo galo Palangos paplūdimio pakrašty - nė kvapo!
Skaitom toliau: „Paplūdimiuose turi būti įrengti tualetai ne arčiau kaip penkiasdešimt metrų iki maudyklių, numatant patogumus neįgaliems žmonėms...“
Kiek žemiau juoduoja pastraipa: „Į paplūdimius draudžiama vestis šunis ir kitus gyvūnus.“
Parašyta juodu ant balto. Įstatymas galioja, jo privalu laikytis. Tik kas jo turi laikytis? Šunys? O žmonės ne!? Darkart kulniuojam į paplūdimį, vadinamą pajūrio zona, ir ieškom viešųjų tualetų. Šventas naivumas! Jokios tupyklos čia su žiburiu nerasi. Užtat krūmeliuose, medžių tankynėse ruduoja žmonių patrėkštos krūvelės, mėčiojasi popieriukai, dvelkia lengvas šlapimo kvapelis. Natūralu – kur dvikojams, atleiskit, sisiot ir kakot, jei kelių kilometrų spinduliu nėra nei vieno viešo, nei biotualeto?!
Persigandę su savo dobermanu spūdiname iš paplūdimio teritorijos. Baisu! Ir visai ne dėl to, kad mus gali nubaust kaip baisius LR įstatymų pažeidėjus. Juk šuo čia gali pasigauti bakterijų ir kitų žmonių išmatose besiveisiančių mikrobų!
O juk įstatyme aiškiai išguldyta: „Paplūdimio dirvožemis neturi būti užterštas helmitais, entervirusais, patogeninėmis enterobakterijomis, žarninėmis lazdelėmis.“ Gali būdi, kad tokio brudo čia ištisas knibždėlynas!
Ne. Su šunimi tokiame, kabutėse, paplūdimyje, poilsiauti tikrai pavojinga. Tegu čia savo šlapimo kvapą uosto ir ant išmatų voliojasi dvikojai. Juk Lietuvos higienos normų įstatymas dėl to juos ir saugo.
Šia proga atsisveikiname su Lietuva ir keliaujame į Italiją, kur gausu paplūdimių keturkojams.
Pasiekę Adrijos jūros kempingą atsidūstame. Čia su šunimis galima eiti visur! Mielai įsileidžia administracija, restoranai, parduotuvės, kavinės ir žaidimų aikštelės. Tiesa, pagrindinė sąlyga - būtina skiepų knygutė, pasas, kuriame yra antspaudas apie šuns sveikatą. Be šio įrašo čia nepateksi.
Kempingas čia turi šunims skirtą paplūdimį, tik bėda – šunims į vandenį eiti draudžiama. Tačiau už keliolikos metrų - bendras paplūdimys, kuriame nėra jokių draudžiamųjų ženklų. Čia dūksta ir maudosi šunys, žmonės ir vaikai, o gelbėtojai teritoriją stebi išsišiepę lig ausų.
Ant kiekvieno posūkio - dėžutės su maišeliais šunų išmatoms, keturkojų dušai bei jų atliekoms skirtos šiukšliadėžės. Gėlėtose alėjose, kur nepageidaujami besituštinantys keturkojai, – specialūs draudžiamieji ženklai. Viskas sužymėta, sureguliuota, aišku ir tvarkinga.
Tačiau didžiausias atradimas - patys italai. Kaip jie džiaugiasi, pamatę, kad su šunimi eini į jų parduotuvę. „Ooooo!!! Rafaelooo!!! Grande Rafaelo!!!” – iš tolo šaukia mėsos ir jūros gėrybių kepyklėlės šeimininkas, kuris laukia dobermano, užsukančio kasdien. Šuo tai žino, todėl spūdina vidun ir laukia, kol bus iškepta višta, kurios traški uodegėlė galbūt klius ir jam.
Restorane pirmas patiekalas čia taip pat priklauso šuniui. Tai vandens dubuo. Padavėjai prie šunų pripratę. Gyvūnai guli po stalais, o žmonės maloniai šypsosi. Per savaitę trukusį bendravimą Ralfą čia pažįsta visi. Todėl prieš pietų siestą pėdindamas namo šuo visuomet užsuka į restoraną pabendraut su personalu.
Štai jums ir paplūdimiai. Štai ir tvarka. Tokia, kokia parašyta. Ir elgiasi Italijoje visi taip, kaip nurodyta. Žmonės siestos metu nešūkauja, muzika negroja, šunys neloja. Visi ilsisi savo namukuose. Tiesa, namukai, kuriuose visa reikalinga įranga su kondicionieriumi, pritaikyti ir keturkojams: įrengta aptverta terasa, kurioje šuo gali lakstyti palaidas.
Štai ir viskas. Po Italijoje patirtų įspūdžių klausiu savęs ar norėčiau darsyk sugrįžt į Lietuvos pajūrį. Ne. Tiksliau - ne į tokį pajūrį. Ne tik dėl nepagarbos keturkojams, ne tik dėl neveiksnių akmens amžiaus įstatymų, nutriestų paplūdimių, kurie daro mums, kaip Europos Sąjungos valstybei, didelę gėdą. Dėl to, kad Lietuvoje iš mūsų lupami pinigai tikrai neverti suteikiamų paslaugų kokybės. Italijoje, beje, kai kas triskart pigiau. Bet tai jau – kita tema. Au au.