Atrodo, jog visi pasaulio architektai „atsivertė“ į ekologiją ir šiandien pristato tik tvarius bei atsinaujinančiais energijos šaltiniais „maitinamus“ projektus. Veja ant namų stogų, vertikalūs ūkiai bei fermos, pro svaiginančio aukščio dangoraižių balkonus virstanti žaluma. Arba atvirkščiai – po žeme su visais parkų ar skverų žalumynais įsikūrę bendrovių ofisai. Ar šie, projektai iš tiesų kažkada virs realybe?
Dar kartą apsvarsčius „tik tiek, kiek reikia“ idėją, kyla klausimas, ar apskritai reikia naujų „žaliųjų“ statybų? O kaip turėtų atrodyti ateities Vilnius ar kiti Lietuvos miestai?
Savaitgalį Lietuvoje viešėjęs 90 -tyje pasaulio šalių veikiančios inžinerijos bei konsultacijų bendrovės „Sweco“ tvaraus vystymo vadovas Andreas Gyllenhammaras skaitė pranešimą apie ateities miestus ir jų galimybę energija apsirūpinti patiems. Portalui GRYNAS.lt jis sutiko duoti išskirtinį interviu apie tai, kokios yra pasaulio miestų vystymosi perspektyvos, bei ką energetikos, transporto srityje galėtų keisti Lietuva.
- Savaitgalį konferencijoje skaitėte pranešimą apie ateities miestus. Tai kaip jie turėtų atrodyti? Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria šiandienos miestai?
Šiandien miestai primena linijinę sistemą: jie ima energiją, produktus, vandenį ir juos suvartoja. Reikia ieškoti būdų, kaip geriau panaudoti energiją, vandenį bei šiukšles. Jie turi tapti savotiškomis uždaromis sistemomis, nors kartu būti tarpusavyje susiję. Reikės daug pokyčių. O jei reikėtų išsirinkti vieną problemą, kurią norėčiau iškart išspręsti, tai būtų pastatų energetinis efektyvumas. Jei tai taptų visuotiniu prioritetu, gan greitai sutaupytume nemažai pinigų.
- Taip, tai – didelė problema ir Lietuvoje. Visi neramiai laukia šildymo sezono, nes jis graso didžiuliais mokesčiais. Ką patartumėte lietuviams šioje srityje?
- Aš greičiausiai patarčiau derinti įvairius šildymo būdus. Centrinis šildymas kartais yra visai geras dalykas (t.y. išvystyta jo sistema), jį dar galima papildyti geoterminiu šildymu iš giluminių žemės sluoksnių.
Blogiausi būdai – tai nafta, gamtinės dujos bei anglis. Pasitelkdami, pavyzdžiui, saulės energiją, t.y. saulės baterijas, galime patenkinti dalį poreikių, pavyzdžiui, pašildyti vandenį dušui ar kitoms reikmėms.
Biokuras – taip pat geras dalykas, jei tik jis protingai pagaminamas. Tarkime durpės, mano nuomone, būtų prastas sprendimas.
- Kai kurie urbanistikos ekspertai kritikuoja „gamtos mylėtojus“, išsikėlusius iš miesto ar į jo pakraščius. Jie teigia, jog gyvendamas užmiestyje suvartoji daugiau degalų, tenka tiesti naujas vandens/nuotekų sistemas, kiti galbūt šildymui naudoja medieną - vėl išauga žala aplinkai. Kokia jūsų nuomonė apie šiuos du gyvenimo būdus?
- Gal pasirodys keista, tačiau miestai iš tiesų turi potencialą būti efektyvesni, nei užmiestis, kaimo vietovės. Tai susiję su tuo, jog žmonės naudoja mažiau erdvės, važiuoja mažesnius atstumus. Be to, mieste galima įrengti labai geras atliekų perdirbimo sistemas.
Kita vertus, miestų gyventojai neretai gauna aukštesnes pajamas, ir tuomet kyla pagunda daugiau vartoti, pavyzdžiui, išsiruošti į kelionę lėktuvu. Tai ir neutralizuoja tą pranašumą, kad miestiečiai suvartoja mažiau energijos, bei mažiau teršia vykdami į arba iš darbo.
- Architektai pristato vis nerealesnius projektus: vertikalūs miškai ir ūkiai, žole padengti dangoraižiai, parkai vietoj buvusių senų metro linijų... Kokia jūsų nuomonė apie tokius projektus? Ar jie iš tiesų pagerintų miesto tvarumą, efektyvumą ir ar jie turi potencialą vieną dieną virsti realybe?
- Manau, kad kai kurie iš tiesų bus įgyvendinti, kiti – ne. Galbūt paaiškės, jog tai visai neekologiški bei tvarumo koncepcijos neatitinkantys sprendimai. Svarbiausia – ne ateities projektai... Mūsų svajonės, vedančios mus į ateitį – štai, kas iš tiesų svarbu. Stengiamės padaryti aplinkos apsaugos bei socialinius vertinimus prieš įgyvendindami didelio masto projektą – tai jau pažanga. Tokiu būdu galime išvengti didžiulių klaidų dėl neefektyvių naujų technologijų ar projektų.
- Vilnius – nedidelis miestas, palyginti su tais, kuriuose jums tenka būti, dirbti, ieškoti efektyvių sprendimų. Tačiau ir čia nepavyksta išnaikiti didmiesčio bėdos – transporto spūsčių. Supratame, kad tramvajaus ar metro statybos gali užtrukti dešimtmečius. Ko patartumėte imtis, jei infrastruktūra yra tokia, kokia yra?
Valstybinės įstaigos ir privačios bendrovės galėtų subsidijuoti autobuso bilietus darbuotojams – tai būtų dar vienas paskatinimas keliauti viešuoju transportu.
Iš tiesų reikia ilgalaikių pokyčių, kad augintume visuomenę, kurioje automobiliai nevaidina tokio svarbaus vaidmens.
- Dabar automobiliai lietuviams – labai svarbūs. Redakcijoje pastebėjome, jog nauji prekybos centrai ar gatvių infrastruktūra kartais projektuojami taip, kad kelionės tikslą daug lengviau pasiekti automobiliu, nei pėsčiomis! Tuo Lietuva pradeda panašėti į JAV miestus. Ką apie tai manote?
- Tai, prasta praktika, ji turi keistis. Vertinant Europos mastu, lietuviai važinėja tikrai senais automobiliais. Kita vertus, „Siemens“ kompanijos atliektas miestų indekso tyrimas parodė, kad lietuviai užima ketvirtąją vietą pagal į darbą dviračiais vykstančių žmonių dalį. Galiausiai, pagal „žalumą“ miestas užėmė 13 vietą iš 30-ies.
(Visą „Siemens“ atliktą Europos sostinių žaliojo indekso tyrimą galite perskaityti čia.)
- Ką apskritai patartumėte keisti ar skatinti Vilniaus mieste?
- Padarykite tvaraus miesto studiją, apžvalgą. Raskite savo pagrindines vertybes. Sustiprinkite jas. Dėkite pastangų savo pastatų energetiniam efektyvumui padidinti. Duokite ekonominį paskatinimą žaliesiems automobiliams, pastatams. Venkite prastos politikos. Skatinkite ekologiškas, švarias technologijas – tai sukurs ir naujų darbo vietų. Įtraukite tai į švietimo programas. Įtraukite miestiečius. Vilnius, palyginti su kitais miestais, gali pasigirti oro kokybe. Tačiau čia naudojama mažai atsinaujinančių energijos šaltinių, o energijos vartojimo mastai – dideli. Todėl auga CO2 išmetimų kiekis.
Ačiū už pokalbį.