Taigi, dalyvių susirinko nei daug, nei mažai. Visi kaip tos blindės, tiesiog švyti ir dega noru pamatyti, kas visgi šiuo metu Gamtoje vyksta, kas kur vaikštinėja. Ilgai laukti nereikėjo, vos už kelių žingsnių aptinkame senus galimai vilko paliktus pėdsakus. Jie nėra ryškūs, nesimato pėdsakų eilės. Tačiau tam tikros pėdsako savybės leidžia pėdsako šeimininku įvardinti šį miško sanitarą. Dar poras žingsnių, štai ir kiškio pėdsakėliai. Šio gyvūno pėdos vis dar esti padengtos šiltu plaukų sluoksniu, tad piršto trynės ryškiai neįsispaudžia. Kuomet kiškis bėga tvirtu pagrindu, tarkim, miško keliuku, tuomet lieka tik nagų žymės. O charakteringas šių nagų išdėstymas neleidžia abejoti, kad būtent šio atsargaus miško gyvūnėlio pabuvota.
Dalyviai toliau įtemptai ieško pėdsakų ir kitų veiklos žymių. Vieni atranda briedžio „riešutėlius“, kiti jo nukąstus avietės stiebus. Ir štai, kelio pakraštyje nedidukai pėdsakai. Pėdsekystė tuo įdomi, kad pėdsakai ne visada įsispaudžia taip, kaip yra pavaizduota nuotraukoje. Be to, natūralioje aplinkoje į juos su kitomis, gyvesnėmis, akimis žiūrima. Tad dalyviai apstoję ratu ima svarstyti, kurio gi miško gyventojo praeita. Ilgoka pertrauka, minčių daug. Palengvinu užduotį. Imame atmetinėti, kurio gyvūno pėdsakai neatitinka esamų. Kandidatų skaičius mažėja, kol galiausiai lieka naminio šuns ir manguto, kitaip dar liaudyje usūriniu šuniu arba janotu vadinamo. Dydis, pėdsako forma, tam tikros ypatybės leidžia nuspręsti, kad čia visgi manguto ir ne vieno praeita. Mums sekasi, kitoje keliuko pusėje aptinkame senus lūšies pėdsakus. Į šią vietą jos retai užklysta, tačiau kad ir užklysta, bet ilgėliau neužsibūna. Mat trikdymas per didelis, kad galėtumei ramiai ilsėtis, o ir kanopiniai neužsibūna, jei pajunta toje teritorijoje plėšrūną esant. Pamatę stambų pėdsaką, kursų dalyviai nepasimeta. Vienbalsiai sutinka - briedis. Mat tokio stambumo pėdsakus šioje teritorijoje jie ir tegalėtų palikti.
Saulė gerokai įšildė praeitų metų lapus ir samanas. Tą šilumą jaučiame ir mėgaujamės ne tik mes, bet ir žalčių pora. Šie, lietuvių be galo gerbiami sutvėrimai ruošiasi vestuvėms, tad šildyti apstingusį po žiemos kūną yra būtina. Ilgai neužsibūname, nenorime trikdyti. Po poros valandų žygio norisi šiek tiek pailsinti kojas ir paganyti akis į paukščius, atgimstančią augaliją. Susėdame atviresnėje vietoje. Dalinamės patirtais įspūdžiais, vaišinamės gardumynais, kuriuos maloniau ne pačiam suvalgyti, bet šalimais esantįjį pavaišinti.
Diena nestovi vietoje, pajudame automobilių link. Pakeliui atrandame nesenus stirnos, šernų grupelės pėdsakus. Likus keliems šimtams metrų iki automobilių, kelio viduryje pastebime angį. Ši, išminties karūną nešiojanti miško gyventoja taip pat neatsispyrė galimybei pasilepinti skaisčiais saulės spinduliais. Bet mūsų daugiau, tad kad ir nenoriai, bet traukiasi nuo šios patogios poilsiui vietos.
Įspūdžių tikrai daug, džiaugiamės tąja akimirka, paukščių balsais, vėjo gainiojamais ir kartas nuo karto šešėlį metančiais baltais debesimis. Išvyką nutariam pabaigti apsilankymu prie šaltinio, apie kurį dar ankstėliau pasakojo, šias vietas, kaip savo penkis pirštus pažįstantis - Antanas Aleknonis. Taigi, koks gaivus šaltinio vanduo. Jis trykšta iš Žemės gelmių ir už dyką apdalina visus jo trokštančius. Ir kuomet ilgėliau pabuvoji Gamtoje, tuomet pastebi kiek yra akivaizdžių pavyzdžių, kad mes turime dalintis tuo, ką turime geriausia. Ir ne bandyti įvertinti, kiek kainuoja medžio šlamėjimas, samanų švelnumas, ramus gyvūno žvilgsnis. Gyvos būtybės yra aplink mus ir mes savo rankomis turime galią išsaugoti ir puoselėti šį grožį, kuris supa mus, ne sau, o tiems, kurie dar nespėjo jo pamatyti. O pėdsekystė yra puikus būdas pažinti gamtą.