O štai gruodžio mėnesio pradžioje pėdsekystės kursų
lankytojai dalyvavo šventiniame žygyje Karšuvos girioje esančiuose Laukesos papelkiuose.
Šią išvyką planuota surengti gruodžio 20 dieną, kuomet Žemė lyg sustoja ir laukia užgimstančios Saulės. Ganėtinai įdomu buvo sekti, kaip mėnesio eigoje įdomiai vystosi prognozės artėjančiam savaitgaliui. Sinoptikai tai giedrą, tai apniūkusį dangų, tai lietų ir šlapdribą žadėjo.
O užbėgant įvykiams už akių, mums žygio dieną teko visko: saulės spindulių šilumą pajausti, vėjo gairinamus žandus po striuke slėpti, krintančias snaiges ir lietų regėti. Toks jausmas lyg tą dieną visi metų laikai į vieną dieną sutilpo...
Ekipažų būta iš įvairių Lietuvos kampelių: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos krašto. Sutarta susitikti šalia Eičių kaimo. Apie 11 val. atvykus į vietą dangus po truputį pradėjo temti. Kelių minučių bėgyje po mišką ir pievas pasklido dideliais kąsniais barstomas sniegas. Dalyviai šiek tiek sutrikę, tačiau šypsenos bei noro pasivaikščioti dar nepraranda. Dairosi kuo čia apsigaubus, nes krituliai ir gūsingas vėjas gan greitai skverbiasi į drabužius. O kad nereikėtų lindėti automobiliuose ir tokiu būdu laukti dalyvių, nutarta susipažinti, aptarti žygio detales, apžiūrėti gipsinius pėdsakus.
Bešnekant susirinko visi dalyviai, šlapdriba aprimo, tačiau miško keliukai tapo gerokai patežę. Iš anksto buvo numatytos trys žygeivių-pėdsekių grupės. Pirmajai grupei vadovavo Viešvilės rezervato direktorius Algis Butleris. Jis mielai sutiko prisijungti prie mūsų bei papasakoti apie čionykščius miškus, jų gyvūniją, augaliją bei pavedžioti po paslaptingus Karšuvos girios kampelius. Antroji ir trečioji grupė patraukė į šiaurinę Laukesos pelkės dalį, kur dar likę gabalėliai nenaudojamos jos dalies.
Prieš pat žygį iškritus nemenkam kritulių kiekiui, šviežių pėdsakų paieška tapo pakankamai sudėtinga. Dėl to teko pakoreguoti žygio maršrutus. Didžioji dalis laiko skirta pasivaikščiojimui ne po miško keliukus, bet po mišką ir papelkius. Trijų valandų užteko, kad išgirstum, kaip kliurksi bate esantis vanduo, kaip permirkę drabužiai po truputį slegia arčiau žemės ir koks šildantis minutę tetrunkantis saulės švystelėjimas, kuris tapo lyg dovana po vėjo ir lietaus šėlsmo.
Nors šviežių pėdsakų paieška nugulė į antrą planą, tačiau dalyviams teko atrasti gerai įsispaudusių, tačiau senokų stirnos, elnių, briedžių, šernų, lapių, vilko pėdsakų. Taip pat atrastas galbūt dar tebenaudojamas pelėdos uoksas, pastebėti plėšrūnų išnešioti gyvūnų kauleliai, briedžių ragais nutrinti apgraužti medžiai. Teko matyti, koks skirtumas esti tarp to kas gyva, žaliuoja ir to kas išsekinta, išplėšyta, juoduoja. Bet žygis tuo nesibaigė. Visi buvo kviečiami į sodybvietę pasišildyti, pasistiprinti bei pasipasakoti, ką buvo patyrę išvykos metu. Taip žygio dalyviai ne tik išmoko geriau pritaikyti sukauptas pėdsekystės žinias, bet ir prisidėjo prie geresnio pelkės ištyrimo. Būtent pagal pėdsakus nustatomas tam tikrų rūšių buvimas miške. Pavyzdžiui, taip skaičiuojami vilkai ir lūšys.