Vis didesnė dalis iš 200 milijonų Europoje esančių gyvūnų augintinių yra egzotinės rūšys, neprisitaikiusios gyventi nelaisvėje. Ši situacija bendrijoje, veikiančioje kaip vieninga rinka, kelia nerimą ir Lietuvoje.
Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė sako, kad net ir legalūs egzotinių augintinių pardavimai gali nešti tragiškas pasekmes.
„Egzotiniai augintiniai – ar tai būtų žinduoliai, paukščiai, ropliai, žuvys, varliagyviai ar kiti, – kurie nėra kilę iš tos vietovės, kurioje yra laikomi, kelia grėsmę biologinei vietinės gamtos įvairovei, ką jau kalbėti apie pačių gyvūnų gerovę”, - primindama apie tai, kad egzotinių augintinių laikymas visomis prasmėmis valstybei kainuoja brangiai, sako B. Kymantaitė.
Sudėtinga užtikrinti egzotinio augintinio gerovę
Pasaulyje kasmet prekyboje pasirodo apie 4 mln. paukščių, 640 tūkst. roplių, 40 tūkst. primatų ir 350 mln. tropinių žuvų. Didžioji jų dalis vis dar sugaunama laukinėje gamtoje – egzotinius augintinius veisti nelaisvėje yra labai sudėtinga.
Duomenų apie Lietuvoje laikomų egzotinių augintinių kilmę nėra, tačiau, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje daugiau nei 80 proc. parduodamų roplių yra sugaunami laisvėje, jūrinių žuvų – net 95 procentai.
Tačiau net ir tais atvejais, kai egzotinės rūšys yra veisiamos nelaisvėje, jos išlaiko savo laukinę natūrą, priešingai nei tūkstantmečius šalia žmonių gyvenę šunys, katės ar ūkiniai gyvūnai.
„Egzotinės rūšys nėra prijaukintos – jos prisitaikiusios gyventi tik savo unikalioje aplinkoje, specialioje ekosistemoje, laisvėje. Bandymai juos jaukinti ir laikyti žmogaus namuose sunkiai gali patenkinti tokių gyvūnų poreikius. Tinkamai šiomis rūšimis rūpintis yra labai sudėtinga”, - kalbėjo B. Kymantaitė.
Jos manymu, labai nedaug žmonių gali įsipareigoti atsakingai prižiūrėti egzotinius augintinius visą jų gyvenimo laikotarpį, turint galvoje, kad kai kurios papūgos gyvena po 80 metų, gyvatės ir beždžionės po 30 metų, iguanos – apie 20 metų, o varliagyviams ir ropliams reikalinga sukurti sudėtingas gyvenimo sąlygas, subalansuoti ir palaikyti drėgmės ir temperatūros režimą.
Invazinės rūšys naikina bioįvairovę
Egzotinių gyvūnų populiarumas priklauso ir nuo madų: multiplikacinis filmukas „Vėžliukai nindzės” paskatino vėžlių pardavimus, „Haris Poteris” išpopuliarino palėdas, po „Žuviuko Nemo” žmonės ėmė norėti tropinių žuvų-klounų.
„Kai viešas rūšių populiarumas nuslūgsta, egzotinių augintinių savininkai supranta, kaip sudėtinga ir brangu jais rūpintis, ir nemaža dalis gyvūnų atsisako. Kai kurie atiduoda juos į įvairias prieglaudas, kiti tiesiog paleidžia į laisvę, o tada jau galime kalbėti apie grėsmę Lietuvos biologinei įvairovei”, - sako B. Kymantaitė.
Invazinės rūšys yra antra svarbiausia biologinės įvairovės nykimo priežastis po rūšies natūralių buveinių nykimo. Invazinės rūšys paprastai yra agresyvesnės nei vietinės, greitai užima pastarųjų gyvenamus plotus, išstumia arba sunaikina jas pačias.
„Svetimų invazinių rūšių Europoje inventorizavimo agentūra” skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 860 invazinių rūšių. Visoje Europoje jų skaičiuojama daugiau nei 12 tūkstančių. Jų kontrolei ir padarytos žalos atstatymui ES kasmet išleidžia apie 13,5 mlrd. eurų.
Pripažįstama, kad dalis šių rūšių yra egzotinių augintinių prekybos pasekmė.
Egzotiniai gyvūnai, tokie kaip varliagyviai ir ropliai, dažnai neblogai prisitaiko prie naujų sąlygų. Jie išgyventi sugeba. Tačiau tai nereiškia, kad jų gerovė nenukenčia, be to, skaudžios pasekmės vis tiek neišvengiamos: žinoma apie atvejus, kai egzotinių rūšių atnešti grybeliniai susirgimai lėmė drastišką vietinių varliagyvių populiacijos mažėjimą, stiprios invazinės vorų rūšys išstūmė vietines, o Maltos varliagyviai priversti kovoti dėl maisto, kuris tapo ribotas saloje išplitus invazinei rūšiai.
B. Kymantaitė primena, kad skaudžių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – sausio pabaigoje pranešta, kad Lietuvos zoologijos sode įkurdintas krokodilas, kurį asmuo bandė parduoti internete. Paaiškėjusi tikroji gyvūno rūšis nustebino patį krokodilo pardavėją, maniusį, kad jis parduoda driežą.
Egzotinių augintinių laikymą ES šalyse reglamentuoja įstatymai. Vienos šalys narės pasirenka leisti kai kurias rūšis laikyti kaip augintinius, kitos – tarp jų ir Lietuva – pasirenka draudimų būdą ir užtveria kelią tam tikrų rūšių laikymui.