Dalyvių gausu, tad iš Vilniaus atvažiavo dar keletas pėdsekystės kursų vadovų, kurie pagelbėjo savo grupių nariams įsisavinti žinias. Pasidalinome į tris grupes, pasiskirstėme įveikti vidutinio ilgio maršrutus (apie 8 km). Sutarėme grįžti po 3 ar 4 valandų.
Dalyvių nuotaika puiki, visi su didžiuliu noru narplioja pastebėtus pėdsakus, sprendžia kokio gyvūno gi čia praeita ar prabėgta. Kokio jis amžiaus, lyties, kur link nuėjo ir ar seniai. Pėdsakais sekti visgi nėra taip paprasta, ant keliuko matosi tik pėdsakų nuotrupos.
Todėl pabrėžiama, kad viską reikia įvertinti labai atidžiai, išnagrinėti menkiausią paliktą gyvūno žymę, nes gamtoje labai aiškiai įsispaudusių pėdsakų ne taip dažnai pasitaiko. Žygiui įpusėjus, dalyviai nesunkiai skiria, kur prabėgta šerno, stirnos, elnio ar briedžio. Išnarplioja, kur bėgta lapės, o kur - manguto.
Nors ir neskubėdamos dalyvių grupės po truputį renkasi prie paliktų transporto priemonių. Kiekvienas jų išeina netuščiomis - iš miško išsineša žinių ir patirties krepšelį, kuris su kiekviena išvyka vis labiau ir labiau pilnės.
O kiek būta smagių prisiminimų, diskusijų, draugiškų pasišnekėjimų. Smagiausia tai, kad prieita vieningos nuomonės, jog nuostabi Lietuvos gamta yra mūsų didžiausias turtas. Ir nevalia leisti jos naikinti tiems, kuriems svetimas gamtos ir gyvasties grožio pajautimas. Mes privalom pažinti ir puoselėti mus supančią aplinką, nes tik iš jos galime pasisemti stiprybės kūrybai ir savęs tobulėjimui.
GAA „Baltijos vilkas“