Nuostabus besiskleidžiančio pavasario šeštadienis. Į naujai steigiamų kolektyvinių sodų masyvus Vilniuje už Žaliųjų ežerų dešiniajame Neries krante traukia tūkstančiai laimingų šešių arų savininkų.
Autobusai link garsios poilsiavietes braška nuo perkrovų, varikliai įkalnėse bejėgiškai springsta ir judančios fūros spjaudosi tirštais juodais dūmais. O aš, nors be didesnio komforto, lenktyniauju su motoriniais gargarais. Naujųjų Verkių gyvenvietės pabaigoje iš autobusų pasipila žmonės ir nesibaigiančia, bet pamažėle retėjančia vorele pėdina šiaurine kryptimi – kas du, o kas ir daugiau kilometrų. Grunto kelias neišpasakytai duobėtas, ir tai galbūt sulaiko kad ir negausius žiguliukų ir moskvičių savininkus nuo važinėjimo savo brangiausiu turtu.
O aš toliau vairuoju savo transporto priemonę – Šiauliuose pagamintą dviratį deformuotu rėmu. (Kai parduotuvėje pareiškiau pretenziją dėl neseniai nupirkto dviračio kreivu rėmu, pardavėjas paniekinamai nužvelgęs mane, parodė į sustumtus tokius pat defektuotus gaminius: „šitie skirti saviškiams, gerais rėmais veža į broliškas šalis“. Suprask, kadangi aš „savas“, tai man ir toks yra geras).
Su cemento fenomenu susijęs vienas košmariškiausių mano gyvenime epizodų. Kartą iš savo profsąjungos neprašęs gavau paskyrą keliems šimtams kilogramų cemento. Šiandieną nekaip negaliu suvokti, kam man buvo reikalingas tas daiktas – neturėjau ką cementuoti – nei lentos nei plytos tuo metu mano sklype. Bet pasielgiau pagal tuomet galiojusį principą: „siūlo – imk (t.y.pirk), nes kito karto gali nebūti“. Nuvažiavęs į Tunelio gatvę atsiimti laimikio, didžiuliame sandėlyje radau kalną pilkos ir dulkančios masės ir gal dešimtį tokių pat besiskeryčiojančių nelaimėlių, kaip aš. Neturėjau paprasčiausios kaukės, tad žiopčiodamas, pradėjau kastuvu semti tą dulkančią putrą į maišą.
Ir sukruto darbininkiška, valdininkiška ir inteligentiška Lietuva. Tai buvo neįtikėtinas aniems laikams pasišventimo ir aukojimosi fenomenas. Žmonės laukė savaitgalio kaip nuteistasis – išlaisvinimo dienos. Jam buvo ruošiamasi visą darbo savaitę, bėgiojant į parduotuves kokio laistytuvo, vinių, ar kastuvėlio, gydant radikulitą arba pūslėtus delnus. O pirmadieniais ir paskesnėmis dienomis būdavo daug kalbų apie potyrius, lyg tai būtų buvęs nuotykis linksmoje kompanijoje.
Sodininkų sąjūdis, kad ir koks nepanašus į Persitvarkymo Sąjūdį, buvo tam tikra žmonių individualumo, privatumo raiškos pradžia. Individualumo ir privatumo, be kurio neįmanoma bendrystė viešajame gyvenime. Šito nesuprato tuomečiai penkmečių strategai.
* * *
Bet panašu, kad ir šiandienos apsibrėždama santykius su visuomeniniais dariniais valdžia painiojasi politikos prioritetuose.
Sodininkų bendrijos pranoko savo laikmetį ir gangrenavusią socialinę sanklodą. Jos išgyveno visas transformacijas ir šiandieną tūkstančiams žmonių yra gyvenimo, poilsio ar pramogų vieta. Raskime palyginimui kokią kitą organizacinę struktūrą, kuri taip sėkmingai atlaikė tranzitą iš brežnevinio socializmo per laukinį kapitalizmą į nemažiau laukinį liberalųjį individualizmą. Šiandien sodininkų socialinis statusas stipriai diferencijuotas. Čia rasi prašmatnių rūmų ir kelių kvadratinių metrų vadinamo bitininko namelio kaimynystę. Vieni atvyksta čia iš miesto prasimankštinti arba pašėlti, kiti, sukūrę sau didesnio ar mažesnio komforto bustą, gyvena čia. Esama ir tokių, kurie po senovei augina čia bulves.
Sodininkų bendrijos vis dar yra tvarus nelygstamas socialinis darinys puoselėjantis viešojo gyvenimo bendrystę, kurios taip stokoja mūsų visuomenė. Verta kokį laisvadienį pavažinėti kolektyvinių sodų keliukais – kur kitur jūs rasite tiek gyvybės, įvairovės ir gyvenimo džiaugsmo? Gal tai ir yra pats tobuliausias mūsų privatumo ir bendruomeniškumo jungties projektas? Analogų galima būtų ieškoti nebent nevyriausybiniuose, religiniuose bei saviveiklos sambūriuose.
Viešose diskusijose priimta apgailestauti dėl silpnų bendruomeniškumo pradų, vietos iniciatyvų stokos. Ką gi, atsigręžkime į sodo bendrijas. Ar nėra jos vienas iš tų gyvybės mazgų, kurį prasminga valstybiškai remti?
Bet reikalas tame, kad visos tiek kairės, tiek dešinės pakraipos valdžios nelabai mėgo arba, kalbant tiksliau, buvo ribotos žiūros, kad matytų sodininkų bendrijos socialinę ir kultūrinę potenciją.
Iš tiesų, visus tuos metus gyvendamas sodo bendrijos teritorijoje, žmogus negalėjo turėti oficialaus adreso. O ir šiandien yra visiškai miglota jo teisę į elementarias komunalinės paslaugas – gyvenviečių apšvietimą, keliukų remontą, saugumą (pamėginkite, pavyzdžiui, iškviesti viešosios tvarkos saugotojus kad sudrausmintų įsisiautėjusius vyrukus...).
2012 metais atnaujintas Sodininkų bendrijos įstatymas, kuriuo valstybė atėmė iš SB didelę atsakomybės dalį už savo reikalų sprendimą ir permetė ją savivaldybėms. Keistas ėjimas, sakytų šachmatininkas. Iš vienos pusės sodininkams tarsi ir patogu – nereikia rūpintis sunkiai sprendžiamais reikalais. Bet netekusi atsakomybės už infrastruktūrą, sodo bendrijų savivalda, kuri ir šiaip jau valdžių nemalonės ir socialinio susisluoksniavimo buvo nustekenta, netenka turinio.
Kaip paaiškinti šį naujos redakcijos įstatymą per visų didelių partijų deklaruojamą paramą verslumo ugdymui ir savivaldos skatinimui prizmę? Prašosi prielaida, kad valdžiai tiesiog prireikė daugiau valdžios. Realios pagalbos kolektyviniai sodai artimiausiais metais nesulauks kad ir todėl, jog tvarkyti kelius, melioracinius griovius ir pan. reikia nemažai pinigų. Savivaldybės, gavusios dovanų naujus įgaliojimus, lėšų jiems vykdyti negavo.
Paskaitėlėmis apie savivaldą ir bendruomeniškumą savivaldos ir bendruomeniškumo neišugdysi. Sodo bendrijos, jei jos gautų kad ir nedidelę finansinę paramą per projektus arba rėmimo programas bei būtų atitinkamų valstybės institucijų atidžiau prižiūrimos, tikrai būtų pajėgios išlaikyti tvarką ir grožį jų valdose. Negi jų keliasdešimties metų patyrimas tvarkytis nėra tam svarus įrodymas?
Priėmus minėtas pataisas pakibo ore kolektyvinių sodų vidaus kelių, drenažo sistemų, vidaus tvarkos ir kiti klausimai, kurių nesprendimas anksčiau ar vėliau baigsis SB agonija ir prichvatizavimu to, ką dar galima nugvelbti. Kuo jau kuo, o gebėjimu ardyti esame nepralenkiami pradedant kolūkiais.
Sodo bendrijos turi nepelno organizacijų statusą. Mūsų kalbėsenoje ir mąstysenoje tokios sąvokos kaip „nevyriausybinė“ arba „visuomeninė“, reiškia vos ne socialinį užribį. Štai ministerijos klerkas – tai valstybės žmogus. O štai sėkmingai dirbančio kooperatyvo ar namų bendrijos pirmininkas(ė) – kas čia per figūra?
Tad kiek pasikeitė valstybės požiūris į piliečių bendrijas lyginant aštuoniasdešimtuosius ir šią dieną?