Ilgametis laidų vedėjas, didžiąją gyvenimo dalį paskyręs gamtos tyrimams, šiuo metu sistemina sukauptą mokslinę medžiagą.
85-erių metų jubiliejų atšventęs R. Kazlauskas mano, kad ilgas gyvenimas yra gamtos dovana: „Visas mano gyvenimas susijęs su gamta. Mano nuostata – karta keičia kartą. Tavo gyvenimas praeina. Aš didžiąją gyvenimo dalį praleidau gamtoje, o ne laboratorijoje. Laboratorijoje praleisdavau žiemas, kai dėstydavau. Manau, kad gamta prailgina gyvenimą. Atšvenčiau 85-erių metų jubiliejų. Galbūt tai gamtos dovana. Iš savo kurso draugų likau paskutinis.“
- Žiūrovai jau senokai nebemato jūsų laidų apie gamtą. Kaip pasikeitė gyvenimas išėjus iš televizijos?
- Dirbu kaip dirbęs. Paskutinę knygą išleidau 2008 m. Dabar ruošiu mokslinius straipsnius, kadangi per savo gyvenimą medžiagos pririnkau tiek, kad dar vienam gyvenimui užtektų. Šiuo metu ruošiu straipsnį apie retąsias lašalų rūšis, kurios buvo rastos Lietuvoje arba už Lietuvos ribų. Kadangi dabar keliauti nebeišeina, tenka apdoroti tai, kas buvo surinkta.
- Paneigėte mitą, kad mokslininkui televizijoje ne vieta. Jūsų laida išgyveno ilgiausiai Lietuvoje – 40 metų. Kokia populiarumo paslaptis?
Palaikiau glaudžius ryšius su žmonėmis ir tai panaudojau gamtos apsaugai. Kai man buvo atneštas pirmas vėžlys Lietuvoje, aš per televiziją paprašiau žmonių, kurie ką žino apie tuos vėžlius, kad mane informuotų. Aš gavau tiek informacijos, kad buvo įkurti 3 vėžlių zoologiniai draustiniai. Čia žmonių dėka. Moksliniu požiūriu ryšys su žmonėmis buvo naudingas.
- Ar šiuo metu televizijos dėmesys gamtai pakankamas?
- Dabar kitos sąlygos ir kiti reikalavimai. Nepasakyčiau, kad man patinka. Pasirodo naujos aplinkosaugos taisyklės Lietuvoje, naujos gamtosaugos teritorijos Europos mastu. Tačiau vietoje to mes per televiziją matome krokodilus, liūtus, dramblius ir kitus gyvūnus, kurių Lietuvoj nėra ir būti negali. Tas pats kartojama šimtus kartų. Bet nekalbama apie Lietuvą, apie pačias gražiausias ir įdomiausias Lietuvos vietoves, apie Lietuvos rezervatus, draustinius, apie saugotinus gyvūnus. Nieko nuostabaus, kad žmonės daugelio dalykų apie Lietuvą nežino.
- Kai dirbote televizijoje, palaikėte glaudžius ryšius su auditorija. Ar išėjus nebuvo baisu likti nuošalyje?
- Žmonės manęs neužmiršta. Vien šiandien skambino žmonės iš Rokiškio ir Molėtų rajonų. Ant sniego rado tokią masę vabzdžiukų, kokios gyvenime jiems neteko matyti. Čia jau mums nuo seno įprasta – nuo televizijos laikų, nors jau 8 metai praėjo, kai aš televizijoj nedirbu. Žmonės dar neužmiršta – skambina, teiraujasi.
- Savo patirtimi ir žiniomis dalijotės su Vilniaus universiteto studentais. Ar sunku buvo juos sudominti?
- Mano daugelis diplomantų, o jų buvo 136, patys, ir drauge su manimi tirdavo Lietuvos gamtą. Ir ne tik Lietuvos. Iš to surinkome mokslinę medžiagą, kurios iki šiol nespėjau apdorot. Tų tyrimų rezultatus vėliau panaudodavau ir televizijos laidose.
Nepasakyčiau, kad buvau griežtas dėstytojas. Bet buvau toks, kad studentai į paskaitas eidavo noriai. Aš buvau prof. T. Ivanausko mokinys, ir perėmiau jo dėstymo manierą. Prof. T. Ivanauskas neskaitydavo iš konspektų. Jis kalbėdavo gyva kalba. Ir man patiko šitas metodas – aš draugaudavau su studentais.
- Teigiamai atsiliepiate apie savo dėstytoją prof. T. Ivanauską. Kokios jo charakterio savybės jus žavėjo labiausiai?
- Apie jį ištisos knygos parašytos. Man maloniausia tai, kad aš su prof. T. Ivanausku kartu dirbau. Aš buvau jo studentas ir bendradarbis. Mano pirma kelionė į Rytų Kaukazą įvyko Ivanausko dėka. Jis mane finansavo. O vėliau surinktos paukščių kolekcijos pateko į Kauno zoologijos muziejų. Mane labiausiai žavėjo tai, kad jis, būdamas grafo kilmės, rasdavo kalbą su kiekvienu žmogumi. Netgi su paprastu kaimiečiu. Tai buvo paprastas ir plačios erudicijos žmogus. Jis buvo vienas iš gamtininkų - enciklopedistų, kuris žinojo labai daug apie viską. Jis sukūrė lietuvišką paukščių terminologiją.
- Ar nenutrūko bendradarbiavimas su mokslininkais išėjus iš universiteto?
- Be abejo, yra ryšiai ir su užsienio, ir su Lietuvos mokslininkais. Praėjo tie laikai, kada mokslininkai buvo vienišiai. Tai buvo senovėje. Mokslininkas turi palaikyt ryšį su kitais, kad galėtų sėkmingiau dirbti savo darbą. Kolektyvinis darbas yra būtinas.
- Lietuvoje knygų apie gamtą pasirodo nemažai. Tačiau ar yra vertų dėmesio?
- Dabar yra daug atsiminimų knygų. Kiekvienas įžymesnis žmogus stengiasi parašyt savo atsiminimų knygą. Apie Lietuvos gamtosaugos problemas yra mažiausiai duomenų. Man labai patinka Selemono Paltanavičiaus pastangos rašyti apie Lietuvos gamtą, gamtosaugą įvairiausiuose leidiniuose.
- Kaip manote, kokią vietą XXI amžiaus žmonių gyvenime užima gamta?
- Jeigu žmonės atitrūks nuo gamtos, jie padarys nepataisomą klaidą. Žmogus, intensyviai dirbdamas visą savaitę, sekmadienį išvyksta į gamtą ir ten pailsi. Arba išvažiuoja į kaimą – arčiau gamtos. Jeigu žmogus atitrūksta nuo gamtos, gauna sunkiai išgydomas ligas.
- Brakonieriavimo mastai Lietuvoje didžiuliai. Kaip manote, ar Aplinkos ministerijos iniciatyva padidintos baudos sustabdys brakonierius?
- Aš savo laidas skyriau vaikams, kad iš jų neišaugtų brakonieriai. Brakonieriai yra bjaurūs gamtos priešai. Man malonu, kad baudos 10 kartų padidintos. Gaila, kad ne visiems objektams. O vertėtų. Jeigu brakonieriauji, tai ir gauk per nagus. Nors V. Mazuronio nepažinojau, jo veiklą vertinu labai gerai. Tos baudos, kurios buvo skiriamos, kartais buvo juokingos. Neapsimokėjo kiaulės augint, kai gali nusišauti šerną. Aš su šiurpu prisimenu Nepriklausomybės pradžią, kai savigynai buvo išduodami šautuvai. Brakonieriai įsigijo šautuvus. Iki ko mes buvome priėję!
Brakonieriai nesiskaito nei su terminais, nei su gamtosaugos problemomis. Išryškėja žmogaus gobšumas. Tai bjauriausia žmogaus savybė. Man labai liūdna, kai aš spaudoje randu žinutes, kad žymūs valdžios žmonės sugaunami kaip brakonieriai, pasinaudoja savo lengvosiomis mašinomis, šautuvais. Jiems mėsos trūksta? Jie gali nusipirkt bet kiek, bet jie gali nušauti, kai kitiems draudžiama. Išryškėja pačios žemiausios žmogaus godumo savybės.
- Urbanizacijos procesas žmones gena į miestus – sodybos tuštėja. Dėl to vaikai, neturėdami kaime gyvenančių senelių, praranda galimybę pajusti agrarinę kultūrą...
- Daugelis tėvelių stengiasi įsigyti sodybas būtent kaime. Daugelio kaimų praktiškai neliko arba liko keletas sodybų, kurios parduotos miestiečiams, kad vaikai galėtų pabūti gamtoje. Galiu palinkėt, kad jos patektų miestiečiams, kad jų gyvensena būtų nors šiek tiek sveikesnė.
- Ar jums niekada nekilo noras palikti Vilnių ir keltis į kaimą?
- Pažiūrėkit aplink – trečdalis kambario, kuriame mes sėdime, skirta gamtai. Visa šeima puoselėja 50 rūšių orchidėjų. Čia yra daug retų augalų. Nuo 1937 m. pas mane pastoviai yra akvariumas, o dabar esantis – Ramiojo vandenyno gabalėlis su koralais, žuvimis, bestuburių fauna. Yra žaltys iš Šiaurės Amerikos. Yra pilkoji papūga (žako), kurią pagavau miške. Ji iš kažko pabėgo. Mane supa gamta. Kadaise gyvūnų buvo daugiau, o dabar mažiau.
- Jau vaikystėje pajutote potraukį gamtai ir gyvūnams?
- Potraukį mokslui ir gamtai jaučiau nuo vaikystės. Mane paskatino nebent mama. Mano pasirinkime buvo keli etapai. Vaikystėje aš norėjau būti dailininku. Tačiau pagrindinė dailininkė yra mano žmona, kuri iliustravo 7 mano knygas. Aš manau, kad gamtininkai turi mokėti ir piešti. Pirmąjį mano drugių atlasą piešė ne dailininkai profesionalai, bet mano gabūs studentai, aišku, ir žmona.
- Jūsų keliones sunku ir suskaičiuoti. Kurio regiono gamta paliko didžiausią įspūdį?
- Islamo pasekėjų idealas yra dangus. Gamtininkui toks dangus yra tropikų džiunglės. Todėl jos man paliko giliausią įspūdį. O mano mėgstamiausi buvo kalnai. Gamtininkui viskas įdomu. Kadangi aš – plataus profilio gamtininkas, man nuostabūs buvo koraliniai rifai, kur aš nardydamas galėjau džiaugtis žymiai gražesnėmis žuvelėmis. Aš pažinojau ir bestuburius, kurie kitiems neįkandami. Aš studentams galėdavau papasakoti tai, ką aš esu pats pergyvenęs. Tai yra žymiai įdomesnės paskaitos.
- O kuri Lietuvos vietovė jums įdomiausia?
- Lietuva nedidelė, bet ji tiek įvairi, kad net palyginti sunku. Aš užaugęs Dzūkijoj, tai nieko nuostabaus, kad man Dzūkijos šilai yra artimiausi sielai, bet aš juk prisimenu Vilniaus apylinkes – Panerių kalvas. Vingio parkas... Ten prabėgo mano jaunystės metai. Tada jis buvo visiškai kitoks. Nebuvo to šabakštyno, kuris yra dabar. Ten buvo gražus pasivaikščiojimui skirtas miškas. Lietuvoj kiekvienas gerai ištyrinėtas kampelis gali būti be galo įvairus. Lietuvoje nėra neįdomių kampelių.
- Ne kartą gamtoje jums buvo kilęs pavojus gyvybei. Ar tada nekilo noras viską mesti ir daugiau nerizikuoti?
- Nuotykiai yra arba dėl jaunystės nepatirties, arba dėl atsitiktinumo. Bet tai neturi nieko bendro su tyrimais. Dažniausiai tai yra nepatirties pasekmė. Kartais mokslininko patirtis gelbsti. Atsimenu Sajanų kalnų ekspediciją. Mes trise – studentas, penkiolikmetė dukra ir aš – klajojome taigos takais, kur nebuvo jokių gyvenviečių, jokių žmonių. Ivanausko šautuvas gelbėjo gyvybę visai mūsų grupei. Aš rasdavau mitybinius augalus – miškinį česnaką, sausmedžio sibirines uogas. Neturėjom duonos, angliavandenius teko rinkti. Per pusvalandį sumeškeriodavau mongoliškų kiršlių, panaudodamas dukters plaukų dirbtiną muselę.
- Ką gamta reiškia jūsų žmonai ir vaikams?
Dvi dukros – biomedicinos mokslų daktarės. Jos abi dirba genetikos srityje. Viena yra vyr. mokslinė bendradarbė, kita yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė. Sūnus pasirinko biochemiją. Žmona irgi pasirinko biochemikę. Mūsų šeimoje beveik visi yra susiję su gamta. Žmona yra ir dailininkė. Ji prižiūri visus gyvūnus. Kam bepalikčiau gyvūnus – žmonai, sūnui ar marčiai – visi žino, ką daryti. Mano marti mėgsta miniatiūrines orchidėjas – 5 mm dydžio daugiaspalvis žiedas. O pati orchidėja už nagą mažesnė, ir auga ant ąžuolo žievės gabalėlio.
- Iki šiol rimtai dirbate. Išduokite, kur slypi jūsų gyvybingumo šaknys?
- Visas mano gyvenimas susijęs su gamta. Mano nuostata – karta keičia kartą. Tavo gyvenimas praeina. Aš didžiąją gyvenimo dalį praleidau gamtoje, o ne laboratorijoje. Laboratorijoje praleisdavau žiemas, kai dėstydavau. Manau, kad gamta prailgina gyvenimą. Atšvenčiau 85-erių metų jubiliejų. Galbūt tai gamtos dovana. Iš savo kurso draugų likau paskutinis.
- Apie ką dabar svajojate?
- Svajonė – dar pagyventi, kad galėčiau bent kiek susisteminti tai, ką surinkau. Daugybė medžiagos surinkta. Ją reikia moksliniu pobūdžiu apdorot. Tai yra didžiulis darbas.