Auklėjimas formuoja elgesį su gyvūnais
Pasak psichologės Janinos Samusenko, iš pradžių visi maži vaikai nemoka deramai elgtis su gyvūnais. Pavyzdžiui, išvydę katiną griebia jį ir tampo, nesuprasdami, kad jam gali skaudėti. „Su amžiumi elgesys keičiasi ir tuomet jau galime pamatyti auklėjimo skirtumus: vieni ir toliau sukelia gyvūnams skausmą, kiti jau gražiai glosto, myluoja“, – kalbėjo psichologė. Ji taip pat pridūrė jog vaikai, kurie jaučia malonumą skriausdami mažuosius keturkojus yra matę netinkamą tėvų elgesį su gyvūnais ar patys patyrę smurtą.
„Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad tyčinis brutalumas gyvūnų atžvilgiu (skirtingai nuo aplaidumo ir nepriežiūros) yra glaudžiai susijęs su kitomis socialinėmis problemomis. Patyčios – viena jų. Po jų vaikai sukauptą pyktį išlieja ant silpnesniųjų, tai gali būti tiek gyvūnėliai, tiek silpnesni vaikai“, – pasakojo J. Samusenko.
„Į netinkamą vaikų elgesį su gyvūnais, reikėtų visada kreipti dėmesį, nes patirtis rodo, kad tie asmenys, kurie ne kartą kankino šunis ir kates, pasižymi dideliu agresyvumu žmonėms“, – pabrėžė specialistė.
„Gyvybės vagonėliai“ – laikina stotelė
„Tai gali būti dar visai maži, vidutinio amžiaus ar seni gyvūnai“, – vardijo D. Navickienė. „Dažnai sužaloti, praradę pasitikėjimą žmogumi, nes kankinti, žaloti fiziškai ir psichologiškai. Patenka ir grynaveisliai, kuriais pažaidžiama, o paskui atsikratoma tarytum pabodusiais žaislais“, – pridūrė direktorė.
Taip pat LGGD Vilniaus skyrius vieni pirmųjų pradėjo kalbėti apie nežmonišką elgesį su į sanitarinę tarnybą patekusiais jau ir taip nuskriaustais buvusiais augintiniais, organizavo „Gyvybės vagonėlių“ įgyvendinimą tam, kad galėtų perimti „mirtininkus“ bei inicijavo naujo gyvūnų globos ir laikymo įstatymo pakeitimą, rumunų sterilizacijos projektą Vilniuje.
Savo mintimis bei veiklos specifika pasidalinti sutiko „Gyvybės vagonėlių“ savanorė, šia veikla užsiimanti pusantrų metų. „Savanorystė visų pirma, man asocijuojasi su pagalbos rankos ištiesimu, man mėgstamu užsiėmimu ir, žinoma, patirties įgyjimu“, – pokalbį pradėjo mergina. „Visada mylėjau gyvūnus, taip pat visada pagal galimybes padėdavau sutiktiems kelyje beglobiams, dėl to nusprendžiau dar ir įsilieti į savanorių gretas. Turiu pridurti, kad bendraudama su gyvūnais „pasikraunu“ teigiamos energijos visai dienai“, – tęsė savanorė.
Reikalingas psichologinis pasirengimas
Visų savanorių pagrindinė pareiga yra pasirūpinti gyvūnais taip, kad šie jaustųsi mylimi, laukiami, sotūs ir būtų sveiki. Taip pat ne ką mažiau svarbu rasti namus, kuriuose keturkojai nebūtų dar kartą išduoti ir taptų pilnaverčiu šeimos nariu.
„Diena prasideda nuo pasisveikinimo su gyvūnais – paglostymu, meilaus žodžio ištarimu“, – paprašyta papasakoti apie įprastą savanorio dieną, kalbėjo mergina. „Paskui einame pasivaikščioti lauke, grįžus tvarkome vidaus voljerą: įdedame maisto, keičiame vandenį“, – pridūrė pašnekovė. Pasak „Gyvybės vagonėlių“ savanorės, kiekvienas beglobis laukia dėmesio ir švelnių rankų, todėl stengiamasi kuo ilgiau pabūti su jais. „Tuo tarpu bendraujant lengva pastebėti, ar nė vienas nesunegalavęs“, – pabrėžė ji. Mergina šiuo metu namuose globoja du šunis ir tris katinus. Pastarieji priglausti iš gatvės.
LGGD Vilniaus skyriuje pastoviai globojama apie 50 – 70 kačių ir 20 – 30 šunų. Anot direktorės D. Navickienės, norintys tapti savanoriais, pirmiausia turi pasižymėti empatija – sugebėjimu atjausti, suprasti gyvūną. Taipogi, nuoširdumu, komunikabilumu, sąžiningumu, mokėjimu pasidalyti informacija, gebėjimu dirbti kolektyve bei ryžtingumu, pareigingumu. Savanorė pabrėžė, kad atsakingumas, kantrumas irgi būtinos savybės. „Gyvūnai puikiai jaučia ne tik mūsų jausmus, bet ir nuotaikas. Tiems, kurie tyliai mąsto ar verta pabandyti prisijungti prie savanorių komandos, galiu pasakyti – mylėkim ir skleiskim savo meilę vieni kitiems! O mūsų beglobiukams jos taip reikia...“, - pridūrė savanorė.
Psichologės Janinos Samusenko nuomone, savanoriaujant itin svarbus ir psichologinis pasirengimas. „Dažniausiai žmonės neturėdami tinkamo nusiteikimo ilgai nesavanoriauja“.
Suveikia bandos instinktas
Yra žmonių, kurie praeina pro šalį pamatę partrenktą ar kitokiu būdu sužalotą keturkojį. Anot psichologės, viena iš tokios elgsenos priežasčių yra svetimas skausmas, kurį sunkiau suprasti, todėl ir atsiranda tiek skausmui abejingų praeivių. „Tačiau kartais tokioje situacijoje suveikia bandos instinktas“, - antrą priežastį pateikė specialistė. „Žmonės, panašiai kaip gyvūnai gyvenantys bandoje, nesąmoningai seka savo grupės narius. Mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad 95 procentai individų seka paskui kelis asmenis, to net nepastebėdami. Taigi, jei žmogus pamato, kad jau keletas kitų abejingai praėjo pro sužalotą keturkojį, yra nemaža tikimybė, kad jis padarys tą patį“, – apgailestavo pašnekovė. „O jeigu sąžinė imtų krebždėti, ji būtų greitai nutildyta: čia tiek praeinančių/pravažiuojančių žmonių, tikrai kas nors padės. Juk bandoje nėra asmeninės atsakomybės“, - tęsė psichologė.
Žiauriai besielgiantieji su gyvūnais lengvai atsiperka, nes pasak D. Navickienės, nėra realių ir adekvačių bausmių, augintiniai prilyginami šiukšlėms bei laikomi nuosavybe su kuria bet kas gali daryti tai ką nori. Psichologės nuomonė taipogi sutampa. „Manau, kad didesnės bausmės galbūt nepanaikintų, tačiau tikrai sumažintų netinkamą elgesį“.
„Žmonės, kankinantys gyvūnus man yra tik šaltakraujai monstrai, tesugebantys naikinti“, – piktinosi savanorė.
Trūksta atsakomybės jausmo
LGGD Vilniaus skyriaus direktorė pagrindine problema su kuria tenka susidurti, įvardijo pasiimto globoti gyvūno gražinimą atgal į prieglaudą. „Labai sunku atsirinkti teisingus asmenis, kurie tikrai nori ir tikrai augins tą gyvūną iki jo gyvenimo pabaigos. Žmonėms trūksta atsakomybės jausmo bei supratimo, kad gyvūnas ne daiktas, kad priimdamas jį įsigyji dar vieną šeimos narį“, – pasakojo ji.
„Gražinimo priežasčių gali būti įvairių: kai kurie turi labai daug entuziazmo, bet per mažai kantrybės ir tik vėliau supranta, kad nesusitvarkys. Tai daug priklauso nuo žmogaus asmenybės“, - teigė J. Samusenko.
Kaip žinome, savanoriai dažnai susiduria su skaudžia, gyvūnams tenkančia patirti realybe. „Paskutinysis nutikimas buvo vasario mėnesio šaltą vakarą (oro temperatūra perkopusi 25 °C ribą), prie miškelio vartų radome pririštą, paliktą šunelį. Gyvūnas drebėjo iš šalčio, o jo akys buvo pilnos baisios nevilties ir baimės... Tikiu, kad gyvenimas atseikėja kiekvienam su kaupu už viską“, - patirtimi dalijosi „Gyvybės vagonėlių“ savanorė.
Psichologė pataria rimtai pamąstyti prieš priglaudžiant gyvūną, taip pat derėtų atkreipti dėmesį ir į savo charakterį. „Reikėtų pagalvoti, kodėl norima įsigyti augintinį, ar dėl egoistiškų tikslų, ar tikrai norisi kažkuo rūpintis, padėti, skirti jam nemažai laiko. Nemažiau svarbios ir sąlygos, kurias galime suteikti gyvūnui“.