Išjudinti romantikai
Prieš daugiau nei 200 metų romantizmo šalininkai Vokietijoje ypatingą dėmesį ėmė skirti žygiavimui miškais, įžvelgdami čia gilų gamtos ir laisvės pajutimą. Jie idealizavo „vokiškąjį mišką“ kaip tautos dvasios bei stiprybės židinį. Poetai, dailininkai keliavo miškais, kalnais, upių slėniais, ieškodami įkvėpimo bei vedami susižavėjimo gamtos didybe. Gražiausiai šiuos romantizmo atstovų siekius savo paveiksluose įprasmino bene garsiausias romantikas tapytojas Kasparas Davidas Fridrichas. Žygeivis ant kalno viršūnės, apsnigtame miško take – šie jo paveikslų motyvai jau tapę romantizmo epochos simboliais.
Kilnių romantizmo idealų šviesoje XIX a. Vokietijoje ėmė rastis ir pirmosios gamtosaugininkų grupelės, kurtis žygeivių būreliai. Jaunimas pradėjo puoselėti, žymėti miškais keliauti tinkamus takus, organizuoti pažintines iškylas. Buvo imtasi statyti pakelės pavėsines, jei žygeivius užkluptų dargana, ieškoti ypač gražių panoraminių vaizdų ir tas vietas žymėti, kai kur netgi pastatyti apžvalgos stulpai. Pradėti leisti tam skirti žemėlapiai.
1883 m. Fuldoje galų gale įkurta Vokietijos žygeivių sąjunga. Ji gyvuoja ir dabar. Šiandien jai priklauso apie 600 tūkst. aktyvių žygeivių, kurie savanoriškai prižiūri šalyje daugiau nei 200 tūkst. km pažymėtų ir sertifikuotų kelių miškuose, laukuose ir kalnuose.
Sportas beveik be taisyklių
Taigi, žygiuoti mišku galima ir vieną dieną išsiruošus su šeima, draugais ar pavieniui. Tačiau rimtesni žygeiviai nepabūgsta sunkumų ir leidžiasi į kelių dienų kelionę su kuprine ant pečių. Tai vadinama žygiavimu etapais: ketinama nueiti ilgesnį kelią, paskirstytą į įveikiamus dienos etapus. Ir visai nebūtina atsisakyti patogumų, o modernūs žygeiviai nebūtinai ant pečių nešasi ir palapines bei miegmaišius. Nuėjęs 30 km per dieną neretas pasidžiaugia naktį leisdamas viešbutyje, o vakarą – restorane.
Svarbiausia jokiu būdu žygiavimo miškais nepainioti su kopimu į kalnus, alpinizmu. Žygeiviai nenaudoja jokios įrangos, išskyrus gerus ir patogius batus. Tačiau kelių valandų žygis, žinoma, nėra pasivaikščiojimas. Kai kurie keliai būna statūs bei uolėti, kiti galbūt lengvesne danga, tačiau ilgi ir reikalaujantys daug ištvermės.
Didelis žygeivių būrys
Vaikščiojant Vokietijos miškais nesunku sutikti vieną kitą ar net grupelę žygeivių. Šis sportas nepraranda populiarumo, greičiau priešingai: pritraukia vis daugiau gamtos mylėtojų, nes jam nereikalingas joks ypatingas pasiruošimas. Kiekvienas, kas gali eiti ir turi patogius batus, gali išsiruošti į žygį, pagal savo galimybes pasirinkęs kelią.
Vokietijos žygeivių organizacija skaičiuoja apie 40 mln. žygeivių per metus, kurie traukia keliais per šalies miškus, atvykę iš svetur ar gyvenantys Vokietijoje. Kai kurie žygiavimo ruožai Vokietijoje yra ypač mėgstami ir pritraukia būrius turistų. Bene garsiausias yra Renštaigo kelias Tiuringijos žemėje. Besidriekiąs 170 km per Tiuringijos mišką, jis yra puikiai pažymėtas, sutvarkytas, patogia danga ir labai populiarus tarp žygeivių, ypač dėl patogių nakvynės vietų palei kelią. Kiekvienas save gerbiantis vokiečių žygeivis privalo būti perėjęs Renštaigą ar bent dalį jo. Šiuo keliu mėgo keliauti ir didysis Gėtė. Kasmet Renštaigu pereina apie 100 tūkst. žygeivių.
Gamtos psichoterapija
Esant daugybei literatūros apie žygeivių kelius Vokietijoje kiekvienas gali pasirinkti sau tinkamą. Galima keliauti gūdžiais miškais, palei upes, vidutinio dydžio kalnynų viršūnėmis, per pelkes arba pasirinkti specialiai vaikams skirtus pažintinius ruožus, kur galima susipažinti su medžių ypatumais, vietos gyvūnais, siūlomos gamtos užduotys. Kelius kartu su miškininkais žymi savanoriai žygeiviai, nurodomi atstumai, galimybė persėsti į viešąjį transportą.
Beje, vokiečiai miškais žygiuoja ištisus metus, o mėgstamiausias jų posakis – „Blogo oro nebūna, būna tik netinkama apranga.“