Dar neįžengus į vidų, lauko ekspozicijoje, pasitiko sodinukai ir želdintojų sukurtas sodas. Tai – vadinamoji „žalioji“ parodos ekspozicija. Tačiau mano dėmesį patraukė gražiai lentelėmis apkalti jūriniai konteineriai. Galbūt esu nepastabi, bet mano žiniomis, iki šiol jie plačiajai visuomenei nebuvo pristatyti – patalpas iš tokių konteinerių susikonstravo tik pora kavinių, „Beepart“ kultūros centras Pilaitės rajone ir Svencelės gyvenvietė.
Šioje parodoje nedidelis vasarnamis su visa pirtele viduje siūlytas už 30 tūkst. be vieno lito. Šeimai, kuri namuose nori kartais susitikti (t.y. nesvajoja apie 600 kvadratinių metrų būstą) visai įmanoma iš kelių tokių konteinerių susikonstruoti gyvenamą namą. Tiesa, dar neišspręsta tokių būstų apšiltinimo problema, todėl juos siūlančios bendrovės pabrėžia, jog tai – labiau vasarnamiai.
Akis užkliuvo už plytinių vazonų. O vėliau negalėjau atsiklausyti pono Gintaro, gaminančio senovines plytas, pasakojimo. Nedideliame ekrane keitėsi vaizdai, kaip vyrai kojomis minko molį, tada medinėmis formomis formuoja plytas, jas pašauna į XIV amžiaus pavyzdžio krosnį ir dega... 6 paras.
„Kodėl taip retai rodomės parodose? Ech, kad po praėjusio sykio, kai dalyvavome „Restoje“ tik dabar baigėsi užsakymai“, - juokiasi bendrovės „Žiestė“ atstovas. Ši bendrovė degė plytas ir Vilniuje iškilusiai „Laisvės kelio“ skulptūrai.
Vyrai dažnai dirba restauruodami pastatus įvairiomis figūrinėmis plytomis. Viena senovinė, tik iš molio gaminta plyta kainuoja nuo 3 iki 7 litų.
Brangu? Iš tiesų norint pasistatyti visą tokį namą reikia daug lėšų. Tačiau jam nebereikia papildomos apdailos, o plytos, jų gamintojo teigimu, laiko 300 metų. Jų „pergyventi“ dar niekam nepavyko.
Senovines plytas gaminantis Gintaras teigia, jog tai – pusiau verslas, pusiau gyvenimo būdas.
Atsisveikinu su linksmuoliu plytininku ir neriu vidun. Čia dauguma parodos dalyvių puikuojasi įvairiausiomis šiltinimo medžiagomis. Stabteliu pasikapstyti į įsivaizduojamą namo sienos plyšį subertoje keistoje pilkoje masėje.
„Čia – iš laikraščių!“, - pristato bendrovės „Thermofloc“ atstovas.
„Tikrai – iš kurių?“, - iškart susidomiu.
Bet laikraščiai, pasirodo, itališki bei prancūziški. Neparduoti tiražai keliauja į fabriką Austrijoje, kur jie specialiai perdirbami ir tampa pukia šiltinimo medžiaga, kuria galima „užpūsti“ mažiausius būsto tarpelius. Privalumas, kuriuo labiausiai giriasi šios bendrovės atstovas – kad medžiaga neturi siūlių, vadinasi, nėra tarpelių, per kuriuos plūstų šaltis. Pastatus šia medžiaga galima šiltinti ir šlapiuoju, ir sausuoju būdu.
Štai kokią naudą turi smunkantys laikraščių pardavimai!
„O jei dar sumalus visus tuos lankstinukus, kuriuos čia kas metras bruka besišypsančios merginos arba kostiumuoti dėdės!”, - mano galvoje iškart gimsta dar vienas verslo planas.
Bet „Thermofloc“ atstovas skuba paaiškinti, jog laikraščiai iš taip toli vežami ne veltui – įsitikinama dėl jų sudėties, galima garantuoti, kad jie spausdinti be švino ar kitų kenksmingų medžiagų. Kitaip tariant, gaunama švari celiuliozė.
Na gerai, lankstinukus greičiausiai vėl teks vežti senelio pečiui pakurti.
Keliauju toliau. Gan nuobodžioje įrankių salėje mane kone už rankos prie trijų kranelių atsiveda itin kalbūs vyrukai. Jie tikina, kad tie keli kubiniai metrai vandens, kuriuos sunaudoju per mėnesį yra „vis tiek nemažai“ ir galėčiau sunaudoti dar mažiau.
Demonstruoja man tris kranelius, kur vietoje 16 litrų vandens per vieną minutę išbėga vos 2,5 litro.
Vandens srautą pristabdo specialūs reguliatoriai. Kadangi lyg esu girdėjusi, jog ant namų virtuvės čiaupo jau užsukta kažkas panašaus, atsisakau viliojančio „Ekotoros“ atstovų pasiūlymo.
Ir pasigailiu. Lankstinuke rašoma, jog nesutaupius 5 m ³ vandens per 3 mėnesius, bendrovė grąžins pinigus. Būtų neprastas žurnalistinis tyrimas, juolab kad vandens, kaip jau minėjau, sunaudojame nedaug.
Beje, vyrukai, labai tikiuosi, kad vanduo iš trijų jūsų čiaupų teka uždara sistema ratu. Antraip per keturias parodos dienas jo ištaškėte tiek, kad nė vienas ekologijos entuziastas neatleistų!
Toje pačioje salėje aptinku dar vieną įdomų, nors jau visiškai su statybomis nesusijusį eksponatą. Tai – vokiečių gamybos vazonai su automatine laistymo sistema.
Abu su bendrovės „Lechuza“ atstovu pasiguodžiame, kokie beviltiški sodininkai esame. Štai ir sprendimas tokiems, kurie taip myli augalus, kad nuolat pamiršta juos palaistyti – vazonuose yra specialus stulpelis, rodantis, ar vandens pakanka, ar trūksta. Vanduo pilamas per kamputį, subėga į specialią talpą apačioje, iš kurios augalų šaknys jo pasiima tiek, kiek tuo metu reikia.
Rezultatas – augalus ar daržoves reikia laistyti gal kartą per kelias ar keliolika savačių. Šaunu, tik reikia nepamiršti, kad už tokį „tingumą“ reikia plačiau atverti ir piniginę.
Bėgu į šildymo sistemų salę ir lengviau atsikvepiu – štai kur pasislėpusios visos karšto vandens ruošimo, elektros gaminimo ar šildymo naudojant saulės energiją sistemas siūlančios bendrovės. O jau galvojau, jog po pastarųjų valdžios sprendimų saulė virš statybų sektoriaus stipriai prigeso.
Jos liko kaip ir vėjo. Amerikiečių bendrovės „UGE“ atstovas dėsto, jog jau tuoj tuoj ratu aplink savo ašį besisukančias tylias vėjo jėgaines bus leista statyti ir ant daugiabučių stogų. Joms, kaip ir įvairiems saulės moduliams ar kolektoriams suteikiama 25-erių metų garantija.
Dar skubu į lauką, kur tikiuosi apžiūrėti žavius rąstinius namukus.
Tačiau paroda baigiasi ir namelių šeimininkai jau mieliau kilnoja rusvą gėrimą mažose taurelėse, nei pageidauja su manimi diskutuoti apie ekologiją ir statybas.
Kaip jau minėjau, stabteliu prie nendriniu stogu dengtos statinio. Iš karto primena Kuršių neriją, jūrą ir atostogas.
Bendrovės „Angira“ atstovas aiškina, jog stogą taip pat galima dengti ir maumedžio skiedromis, arba čerpėmis. Žinoma šis grožis ir natūralumas taip pat nemažai kainuoja.
Tačiau tokia danga, sako, laiko nuo 50-ies iki 70 –ies metų, puikiai apsaugo nuo lietaus, gerai sulaiko šilumą, o vasarą – leidžia palėpei išlikti vėsiai.
Vartant neseniai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos išleistus katalogus nesunku pastebėti, jog nendriniai stogai anksčiau nebuvo jokia egzotika.
Smagu, kad pamažu atsigręžiame į tai, kas kelių protėvių kartų patikrinta ir natūralu.
Dauguma statybų sektoriuje dirbančių žmonių pabrėžia, jog lietuviai – „amžinų statybininkų“ tauta. Jie nenurims, ko nors nepastatę.
Tad baigdama ir palinkėsiu ekonomiškų ir aplinkai nekenkiančių sprendimų, bei sėkmingų statybų!