Atėjus rudeniui užvirė ir Lietuvos politinis katilas. Kaip žinia, spalio 14 dieną vyks Seimo rinkimai. Šiemet juose dalyvauti užsiregistravo dvidešimt aštuonios politinės partijos. Pasirinkti tikrai turėsime iš ko, tačiau vargu ar bent pusė mūsų perskaitys partijų rinkimų programas. Todėl siūlome trumpą pagrindinių politinių partijų ir kitų politinių darinių programų „žaliosios“ dalies apžvalgą.
Transportas
Bene visos politinės partijos deklaruoja, kad reikia keisti transporto sistemą kone iš esmės. Štai Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) savo programoje teigia, kad sieks kartu su savivaldybėmis sudaryti programas, leisiančias kurti “aplinkai draugiško“ viešojo transporto sistemą, taip pat skatins ekologiškų transporto priemonių “atsiradimą ir skatinimą Lietuvoje“. Tačiau ką reiškia ekologiškų transporto priemonių atsiradimas? Jau šiuo metu tokių priemonių gatvėse važinėja ne viena ir ne dvi. Tokių transporto priemonių įsigijimo tarp individualių gyventojų skatinimas taip pat sudėtingas. Aplinkai draugiški automobiliai kainuoja keliasdešimt tūkstančių litų brangiau nei įprastos transporto priemonės, o Lietuvos biudžetas vargu ar pajėgus švaistytis milijonais litų papildomų kompensacijų gyventojams.
Kiek lengvesnė situacija su visuomeniniu transportu. Dar vis nemažai šių transporto priemonių yra atgyvenę, į jas savivaldybės po truputį investuoja. Tačiau ar visada šie konkursai vyksta logika remiantis? Štai nupirko Kaune naujus troleibusus. Pačių transporto priemonių vidaus išdėstymas visiškai nepritaikytas akademiniam miestui, kuriame mokslo metų periodu važinėja dešimtys tūkstančių keleivių. Taip pat naujieji troleibusai turi kondicionierius. O ant langų užrašyta „kai veikia kondicionierius, langus laikyti uždarytus“. Langai visada užrakinti, o kondicionieriai nelabai veikia net ir karštomis dienomis.
Ko gero geriausias LSDP pasiūlymas – geležinkelių elektrifikacijos plėtimas. Geležinkeliu pervežti krovinius ar keleivius galima mažiau teršiant aplinką. Todėl prie šio socdemų pasiūlymo turėtų būti parašyta ir „skatinti krovinių ir keleivių gabenimą geležinkeliu“.
Sąjunga „TAIP“, kurios vadovas yra Vilniaus meras A. Zuokas, mažiau aplinką teršiantį transportą laiko savo potencialios vyriausybės prioritetiniu tikslu. A. Zuokas vis dar neišsižada ir savo idėjų dviračių tema. Vienas iš jo sąjungos tikslų – sukurti dviračių takų sistemą ir skatinti dviračių naudojimo plėtrą.
Kitos partijos savo programose transporto temai neskiria didelio dėmesio. Kai kurios politinės partijos pamini, jog reikia ekologiškesnių transporto priemonių skatinimo, o kai kurios partijos nepasistengė savo programose užsiminti net ir tiek.
Būstas
Lietuvos gyventojų požiūris į asmeninį būstą skiriasi nuo Vakarų, kur būsto nuoma yra tradicija. Todėl svarbu, ką apie tai galvoja mūsų šalies politinės partijos. Darbo partija, kuri savo rinkiminiame šūkyje teigia „mes žinome kaip“, žada užtikrinti Lietuvos gyventojų, o ypač jaunimo, aprūpinimą būstu. Taip pat žadama sukurti socialinio būsto programą. Įdomu, kaip visa tai bus pasiekta. Galbūt palengvins paskolų sąlygas nekilnojamajam turtui. Paskoloms, kurios vis tiek smaugs visą gyvenimą. O gal Darbo partija tikisi, kad iš padidėjusio atlyginimo jaunimas įstengs nusipirkti didelius namus. Mat ši politinė jėga žada minimalų atlyginimą nuo dabar esančių 800 Lt pakelti iki 1509 Lt.
Kitos politinės partijos ir šiuo klausimu nesuinteresuotos. Skaitant partijų programas tik Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) dokumente paminėta, jog ši politinė jėga suinteresuota kenksmingo asbesto turinčių stogų keitimo skatinimu.
Energetika
Viens aktualiausių klausimų – Visagino atominės elektrinės statyba. Už šį projektą pasisako Tvarkos ir teisingumo partija, LiCS. Dėl atominės elektrinės abejoja LSDP ir Sąjunga „TAIP“, kurios teigia vertinsiančios ekonomines, socialines, saugumo, aplinkosaugines ir kitas pasekmes elektrinės pastatymo atveju. Kategoriškai prieš atominę energetiką nusistatę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).
Beveik visos politinės partijos programose pasisako už alternatyvių energijos šaltinių – vėjo, saulės, geoterminės, bioenergetikos – plėtojimą ir skatinimą. Iki 2016 m. Tvarka ir teisingumas partija žada pastatyti suskystintų dujų terminalą bei elektros perdavimo jungtis su Švedija ir Lenkija, kas garantuotų didesnę energetinę nepriklausomybę nuo nenuspėjamos elektros tiekėjos Rusijos. Taip pat ši politinė jėga kelia uždavinį iki 2050 metų pasiekti, kad visą savo reikmėms reikalingą energiją Lietuva pasigamintų be iškastinio kuro. Tačiau, kad tai būtų pasiekta, reikia kryptingų veiksmų ir sprendimų. O ar tai įmanoma, kai valdžia iš esmės keičiasi kas ketveri metai?
Žemės ištekliai
Darbo partija itin akcentuoja miško, kaip socialinio, aplinkosauginio ir ekologinio šalies pagrindo, reikšmę. Tuom metu LSDP programoje teigiama, kad bus siekiama „parengti Lietuvos naudingųjų iškasenų telkinių įsisavinimo programą, kuri nubrėžtų valstybinę ilgalaikę naudingųjų iškasenų eksploatacijos (gavybos ir gamybos) strategiją. Kadangi valstybiniai žemės gelmių turtai yra išnaudojami neefektyviai, būtina sudaryti sąlygas ir valstybinėms įmonėms efektyviau įsisavinti žemės gelmių turtus.“. Galima įtarti, kad čia turima galvoje ir Lietuvoje potencialiai esančios skalūninės dujos, kurių išgavimas, kaip kalba specialistai, yra labai brangus. Todėl natūraliai kyla abejonė, ar valstybės įmonės tikrai sugebės efektyviai išgauti įvairius išteklius. O gal tai taps tik galimybe „aukštiesiems sluoksniams“ prasiplauti daug milijonų.
Klimato kaita ir švietimas
Atrodo, kad XXI amžiaus sėkmės raktas – paminėti, kad reikia daugiau ekologinio švietimo. Tai girdime jau daug metų, tačiau realių veiksmų matosi daug mažiau. Ir šių rinkimų programose bene visos partijos mini, jog reikia skatinti ekologinį švietimą. Daugiausiai šia tema rašo socdemai. Galima net įtarti, kad šie bando suvilioti rinkėjus per emocijas. Vienas jų programos sakinys skamba taip: „sieksime propaguoti aplinkosaugą, gyvūnų globą visuose jaunimo mokymo lygiuose, daugiau naudotis nacionalinio transliuotojo galimybėmis.“. Ar tai visiškai nesiasocijuoja su ne taip seniai nuskambėjusiomis šunų mėtymų nuo tiltų istorijomis?
Taip pat LSDP planuoja remti nevyriausybinių organizacijų aplinkosauginę veiklą. Dabar esanti sistema tokia, kad pateikus dokumentus paramai gauti, beveik tikiesi, kad projekto nelaimėsi, nes už porą tūkstančių turėsi milijonus popierių pildyti papildomai.
Optimaliai įgyvendinant švietimą greitai neliktų ir kitų bėdų, apie kurias kalba visos partijos. Viena tokių yra atliekos. Turbūt visų politinių partijų programose paskelbtas pasiryžimas sutvarkyti atliekų tvarkymo sistemą, skatinti antrinį atliekų perdirbimą bei panaudojimą. Kita naujausių laikų bėda – maisto kokybė. Dauguma partijų kelia sau uždavinį pakelti piliečių vartojamo maisto kokybę. Galbūt šviečiant tai padaryti paprasčiau nei ribojant gamintojus, kurie turi pasaulinių sutarčių įteisintas galimybes gaminti ne pačios aukščiausios kokybės pigų maistą. Beje, vieninteliai “valstiečiai ir žalieji“ kalba apie genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). Jų manymu, reikėtų tokiems produktams, kurių sudėtyje nėra GMO, taikyti lengvatinį PVM tarifą.
Darbo partiją pateikė vieną įdomiausių minčių. Ji žada didinti gamintojų atsakomybę už aplinkos taršą ir aplinkos kokybę. Žinoma, paprasčiausia visą atsakomybę nuo valstybės įstaigų permesti verslui. Negana, kad šios partijos planuojamas 1509 litų minimalus atlyginimas nužudys smulkųjį, o gal ir vidutinį verslą, daug jo perkels į šešėlį ir taip sumažins valstybės biudžeto įplaukas mokesčių pavidalu, verslas papildomai bus smaugiamas dėl kontroliuojančių įstaigų aplaidaus darbo.
Įdomiausia ir viena labiausiai abejotinų formuluočių patalpinta LSDP programoje. Šie pasižada „aktyviai dalyvauti pasauliniame judėjime už klimato būsenos išsaugojimą, kuris yra pagrindinis gyvybinis išlikimo garantas Žemėje“. Akivaizdu, kad ši partija nori išsaugoti esamą klimato situaciją. O jau seniai konstatuota, kad tokia situacija darosi vis pragaištingesnė Žemei, augalams, gyvūnams, žmonėms ir kitiems dariniams. Galbūt po tokia formuluote slepiamas nenoras pasistengti dėl situacijos gerėjimo?
Taigi, politinės partijos Lietuvoje, nepriklausomai kairei, dešinei ar centrui priklausytų, visos rodo beveik vienodas ideologines pažiūras. Reikia pabrėžti ir tai, kad ne vienos partijos programos rasti vis dar neįmanoma. Štai šiuo metu valdančios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos sekretoriatas paklaustas, kur galima rasti jų programą, atsakė, kad ši bus tvirtinama rugsėjo 22 dieną, likus 25 dienoms iki rinkimų. Per tokį trumpą laiką vargu ar rinkėjui pavyks išsinagrinėti visų partijų programas.