Ver­tė­tų ži­no­ti

Mė­gė­jiš­kos žve­jy­bos tai­syk­lė­se nu­ro­dy­ta, kad pla­čiaž­nyp­lius ir siau­raž­nyp­lius vė­žius Lie­tu­vo­je gau­dy­ti ga­li­ma tik nuo lie­pos 16 iki spa­lio 15 die­nos. Iš­si­ruo­šu­siems į vė­žių „me­džiok­lę“, ver­tė­tų ne­pa­mirš­ti ir ki­tų ap­ri­bo­ji­mų, to­kių kaip leidimas per pa­rą su­gau­ti ne dau­giau kaip 50 vė­žių (iš­sky­rus rai­nuo­tuo­sius ir žy­mė­tuo­sius, ku­rių su­ga­vi­mo kie­kis ir dy­dis ne­ri­bo­ja­mas).

Taip pat ver­tė­tų ne­pa­mirš­ti, kad gau­dy­ti pla­čiaž­nyp­lius ir siau­raž­nyp­lius vė­žius ki­tais žve­jy­bos įran­kiais ar bū­dais nei bu­čiu­kais ir sam­te­liais – drau­džia­ma. Įrankių tu­ri bū­ti ne dau­giau nei nu­ro­dy­ta mė­gė­jiš­kos žve­jy­bos tai­syk­lė­se – 5 bu­čiu­kai ar sam­te­liai.
Paulius Pranskūnas
Vė­žia­vi­mas bu­čiu­kais yra ge­ro­kai pa­sy­ves­nis, nes šiuos įran­kius ga­li­ma pa­lik­ti ir il­ges­niam lai­kui – ke­lioms va­lan­doms, ki­ti pa­lie­ka ir vi­sai nak­čiai. Tik, ži­no­ma, jei­gu vė­žių yra daug, ir bu­čiu­kus ver­tė­tų tik­rin­ti daž­niau nei kar­tą per nak­tį.

Ne­tu­rė­tų džiu­gin­ti ir su­gau­tas lai­mi­kis, ku­ris ne­sie­kia 10 cm, nes ma­žes­ni nei 10 cm pla­čiaž­nyp­liai vė­žiai tu­ri bū­ti nedelsiant pa­lei­sti at­gal į tą pa­tį van­dens tel­ki­nį. Žu­vys ma­tuo­ja­mos nuo snu­kio pra­džios iki uo­de­gos pe­le­ko ga­lo, vė­žiai – nuo gal­vos smai­ga­lio pra­džios iki iš­ties­tos uo­de­gos plokš­te­lės ga­lo.

Vė­žia­vi­mo bū­dų yra ne vie­nas

Pau­lius Prans­kū­nas, Ku­piš­kio ra­jo­no tu­riz­mo cent­ro di­rek­to­rius, jau kelerius me­tus iš ei­lės or­ga­ni­zuo­jan­tis Res­pub­li­ki­nes vė­žių gau­dy­mo ir vi­ri­mo var­žy­bas, sa­ko, kad vė­žius ga­li­ma gau­dy­ti ir sa­vo pa­si­ga­min­tais bu­čiu­kais ar sam­te­liais. „Ta­čiau daž­niau­siai nau­do­ja­mas spe­cia­lus bu­čiu­kas, taip va­di­na­mas tink­le­lis, ku­ris tu­rė­tų bū­ti ne il­ges­nis kaip vie­nas met­ras. Taip pat kai ku­rių vė­žiau­to­jų mė­gia­mas ir sam­te­lis, ku­rio skers­muo – nuo 50 cm iki met­ro“, – pa­sa­ko­ja P. Prans­kū­nas.
Vėžiai / N. Žitkevičiaus nuotr.

Vė­žiau­to­jas pa­ste­bi, kad sam­te­lius daž­niau­siai ren­ka­si mėgs­tan­tys ak­ty­ves­nę veik­lą, nes šį vė­žia­vi­mo įran­kį iš van­dens rei­kia iš­kel­ti maž­daug kas 15-20 mi­nu­čių. „Vė­žia­vi­mas bu­čiu­kais yra ge­ro­kai pa­sy­ves­nis, nes šiuos įran­kius ga­li­ma pa­lik­ti ir il­ges­niam lai­kui – ke­lioms va­lan­doms, ki­ti pa­lie­ka ir vi­sai nak­čiai. Tik, ži­no­ma, jei­gu vė­žių yra daug, ir bu­čiu­kus ver­tė­tų tik­rin­ti daž­niau nei kar­tą per nak­tį“, – sa­ko ku­piš­kė­nas.

Vis­kas, kas smir­da

Pau­liaus pa­klau­sus, ko­kie ma­sa­lai la­biau­siai vi­lio­ja šiuos keis­tus gy­vius, jis juo­kia­si ir sa­ko, kad vė­žiams pa­tin­ka vis­kas, kas smir­da. Nors su­si­ruo­šus vė­žiau­ti ga­li­ma ap­si­lan­ky­ti žve­jy­bos par­duo­tu­vė­je, vė­žius ga­li­ma vi­lio­ti ir sa­vo „pa­si­da­ry­tais“ ma­sa­lais.

„Daž­niau­siai vė­žius trau­kia įvai­rūs su­ge­dę mais­to pro­duk­tai, t. y. vis­kas, kas sklei­džia stip­rų kva­pą. Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad po van­de­niu vi­si kva­pai su­si­lpnė­ja, tad no­rint su­gau­ti kuo dau­giau vė­žių, ma­sa­lą rei­kė­tų pa­lai­ky­ti ke­lias die­nas, kad jis tik­rai ge­rai pa­švink­tų. Iš pra­kti­kos ži­nau, kad ge­riau­siai tin­ka įvai­rios žu­vų lie­ka­nos“, – sa­ko P. Prans­kū­nas, ku­ris pri­si­me­na, kaip kar­tą vė­žiau­ti te­ko su paprasčiausiais šprotais. „At­ro­dė neį­ti­kė­ti­na, kad taip ga­li­ma ką nors su­gau­ti, bet čia, Ku­piš­kio ma­rio­se, vė­žiau­ti se­kė­si la­bai ge­rai“, – sa­ko ku­piš­kė­nas.
Paulius Pranskūnas
Kad ir šie­met per vy­ku­sias var­žy­bas iš 4600 su­gau­tų vė­žių tik­rie­ji lie­tu­viš­ki bu­vo vos ke­li. Va­di­na­si, in­va­zi­nė rū­šis vi­siš­kai nu­stel­bė tik­ruo­sius lie­tu­viš­kus.

Kur gy­ve­na vė­žiai?

Su­si­do­mė­ju­siems vė­žia­vi­mu, P. Prans­kū­nas siū­lo šių gy­vių ieš­ko­ti šva­riuo­se gė­lo van­dens tel­ki­niuo­se. „Ka­dan­gi vė­žių yra tik­rai ne vi­sur, su­si­ruo­šu­siems vė­žiau­ti, siū­ly­čiau pa­skam­bin­ti į to mies­to ar ra­jo­no me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ją. Jie daž­niau­siai tu­ri in­for­ma­ci­ją, ku­riuo­se van­dens tel­ki­niuo­se vė­žių bū­na dau­giau­sia, kur in­ten­sy­viau­siai vė­žiau­ja­ma. Ma­nau, šios drau­gi­jos tik­rai ne­tu­rė­tų slėp­ti in­for­ma­ci­jos, ar pas juos yra vė­žių, ar nė­ra. Ypa­tin­gai, jei vė­žių, daž­niau­siai siau­raž­nyp­lių, rai­nuo­tų­jų, yra per­tek­lius, jie pra­de­da kib­ti net ant meš­ke­rių“, – tei­gia P. Prans­kū­nas.

Ta­čiau pa­si­nau­do­jus Pau­liaus pa­siū­ly­mu ir pa­skam­bi­nus į Šiau­lių me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ją, te­ko nu­si­vil­ti. Tik iš ke­lin­to kar­to pa­vy­ko pri­si­skam­bin­ti, te­le­fo­nu at­si­lie­pu­si mo­te­ris tars­te­lė­jo, kad ji ne­ži­nan­ti, kur Šiau­liuo­se ar ap­link juos bū­tų ga­li­ma pa­vė­žiau­ti. „Vė­žių yra vi­sur po tru­pu­tį, o kur ge­riau­sia vė­žiau­ti, ne­ga­liu pa­sa­ky­ti“, –  trumpai tarstelėjo mo­te­ris, ar­ba ne­no­rė­ju­si iš­duo­ti ge­riau­sių vė­žia­vi­mo vie­tų, ar­ba tik­rai apie jas nie­ko ne­gir­dė­ju­si.

In­va­zi­niai vė­žiai už­go­žė tik­ruo­sius lie­tu­viš­kus

Nors nuo se­no įpras­ta ma­ny­ti, kad vė­žiai gy­ve­na tik šva­ria­me gė­lo van­dens tel­ki­ny­je, pa­sta­ruo­ju me­tu vis daž­niau šių gy­vių ap­tin­ka­ma ir Bal­ti­jos jū­ro­je, ir mies­to te­ri­to­ri­jo­se esan­čiuo­se ne vi­sai šva­riuo­se van­dens tel­ki­niuo­se. Ži­no­ma, tai ne­reiš­kia, kad vė­žiai pri­si­tai­kė prie ter­šia­mos ap­lin­kos. Moks­li­nin­kai tei­gia, kad tokie pokyčiai vyksta, nes Lie­tu­vos van­dens tel­ki­niuo­se at­si­ra­do va­di­na­mų­jų in­va­zi­nių – žy­mė­tų­jų ir rai­nuo­tų­jų – vė­žių. Tik­rų­jų vie­ti­nių pla­čiaž­nyp­lių pa­sta­ruo­ju me­tu yra la­bai su­ma­žė­ję.
Prieš ruošiantis gaudyti vėžius reikėtų susipažinti su žvejybos taisyklėmis
Res­pub­li­ki­nių vė­žių gau­dy­mo ir vi­ri­mo var­žy­bų Ku­piš­kio me­ro tau­rei lai­mė­ti or­ga­ni­za­to­rius P. Prans­kū­nas sa­ko, kad ir šie­met vy­ku­sio­se var­žy­bo­se dau­giau­siai bu­vo su­gau­ta in­va­zi­nių vė­žių: „Jų po­pu­lia­ci­ją tik­rai rei­kia ma­žin­ti, nes in­va­zi­niai vė­žiai už­go­žia tik­ruo­sius lie­tu­viš­kus, t. y. vie­ti­nius pla­čiaž­nyp­lius vė­žius. Kad ir šie­met per vy­ku­sias var­žy­bas iš 4600 su­gau­tų vė­žių tik­rie­ji lie­tu­viš­ki bu­vo vos ke­li. Va­di­na­si, in­va­zi­nė rū­šis vi­siš­kai nu­stel­bė tik­ruo­sius lie­tu­viš­kus“, – sa­ko P. Prans­kū­nas.
P. Pranskūnas
Per­nai la­bai po­pu­lia­rūs bu­vo ga­mi­niai, pa­gar­di­na­mi vie­ti­niu alu­mi. Reik­tų pa­žy­mė­ti, kad sko­niai tik­rai ski­ria­si, o ir prie­sko­niai iš­gau­na­mi la­bai įvai­riai. Vie­ni į van­de­nį de­da ka­da­gio ša­ke­lę, ki­ti dar ką nors neįp­ras­to.
Sun­kiau su­gau­ti ar iš­vir­ti?

Vis dėl­to ne vi­sa­da vė­žiau­ja­ma tik siekiant pa­si­džiaug­ti šiais įdo­miais gy­vū­nais ar juos ty­ri­nė­ti. Daž­niau­siai ši ma­lo­ni pra­mo­ga pra­tę­sia­ma ir prie vai­šių sta­lo vė­žius iš­vi­rus. Ta­čiau spe­cia­lis­tai pa­ta­ria, kad prieš ver­dant, bū­ti­na pa­tik­rin­ti, ar vė­žys gy­vas. Iš­vi­rus vė­žius, jei jis bu­vo gy­vas, uo­de­gė­lė bū­na su­si­rie­tu­si.
Virti vėžiai

Patyrę gaudytojai teigia, jog tiesiai Į ver­dan­tį van­de­nį su prie­sko­niais gy­vi vė­žiai de­da­mi to­dėl, kad taip jie žū­va iš kar­to ir ne­si­kan­ki­na. Ki­ta prie­žas­tis – ne­gy­vų vė­žių vir­ti ir nau­do­ti mais­tui ne­ga­li­ma, nes ne­gy­vo vė­žio mė­sa iš­kart pra­de­da ges­ti ir ja ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti.

Tai iš­gir­dus, na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas, kas sun­kiau – vė­žį pa­gau­ti ar jį iš­vir­ti. „Aiš­ku, jei­gu tik žiū­rė­si­me į įdė­ta dar­bą, sun­kiau yra vė­žį pa­gau­ti. Ta­čiau žvel­giant iš kū­ry­biš­ku­mo, ku­li­na­ri­jos po­zi­ci­jų, pa­kan­ka­mai sun­kus dar­bas vė­žį ir iš­vir­ti. Juo la­biau, jei no­ri­ma už tai gau­ti ko­kį nors pri­zą, įver­ti­ni­mą“, – pa­sa­ko­ja vė­žiau­to­jas P. Prans­kū­nas.

Vy­ras juo­kia­si, kad vi­ri­mo var­žy­bų me­tu vė­žiau­to­jai iš­mo­nės ne­sto­ko­ja. Pa­vyz­džiui, šiais me­tais vi­sus nu­ste­bi­mo vė­žys, iš­vir­tas me­du­je, ki­ti sa­vo ku­li­na­ri­nį še­dev­rą pa­gar­di­no vy­nu ir pa­na­šiai. „Per­nai la­bai po­pu­lia­rūs bu­vo ga­mi­niai, pa­gar­di­na­mi vie­ti­niu alu­mi. Reik­tų pa­žy­mė­ti, kad sko­niai tik­rai ski­ria­si, o ir prie­sko­niai iš­gau­na­mi la­bai įvai­riai. Vie­ni į van­de­nį de­da ka­da­gio ša­ke­lę, ki­ti dar ką nors neįp­ras­to. Tur­būt kiek­vie­nais me­tais vi­rė­jai su­gal­vo­ja ką nors nau­jo“, – sa­ko vė­žių gau­dy­mo ir vi­ri­mo var­žy­bų or­ga­ni­za­to­rius.