Vertėtų žinoti
Mėgėjiškos žvejybos taisyklėse nurodyta, kad plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius Lietuvoje gaudyti galima tik nuo liepos 16 iki spalio 15 dienos. Išsiruošusiems į vėžių „medžioklę“, vertėtų nepamiršti ir kitų apribojimų, tokių kaip leidimas per parą sugauti ne daugiau kaip 50 vėžių (išskyrus rainuotuosius ir žymėtuosius, kurių sugavimo kiekis ir dydis neribojamas).
Neturėtų džiuginti ir sugautas laimikis, kuris nesiekia 10 cm, nes mažesni nei 10 cm plačiažnypliai vėžiai turi būti nedelsiant paleisti atgal į tą patį vandens telkinį. Žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo, vėžiai – nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo.
Vėžiavimo būdų yra ne vienas
Vėžiautojas pastebi, kad samtelius dažniausiai renkasi mėgstantys aktyvesnę veiklą, nes šį vėžiavimo įrankį iš vandens reikia iškelti maždaug kas 15-20 minučių. „Vėžiavimas bučiukais yra gerokai pasyvesnis, nes šiuos įrankius galima palikti ir ilgesniam laikui – kelioms valandoms, kiti palieka ir visai nakčiai. Tik, žinoma, jeigu vėžių yra daug, ir bučiukus vertėtų tikrinti dažniau nei kartą per naktį“, – sako kupiškėnas.
Viskas, kas smirda
Pauliaus paklausus, kokie masalai labiausiai vilioja šiuos keistus gyvius, jis juokiasi ir sako, kad vėžiams patinka viskas, kas smirda. Nors susiruošus vėžiauti galima apsilankyti žvejybos parduotuvėje, vėžius galima vilioti ir savo „pasidarytais“ masalais.
Kur gyvena vėžiai?
Susidomėjusiems vėžiavimu, P. Pranskūnas siūlo šių gyvių ieškoti švariuose gėlo vandens telkiniuose. „Kadangi vėžių yra tikrai ne visur, susiruošusiems vėžiauti, siūlyčiau paskambinti į to miesto ar rajono medžiotojų ir žvejų draugiją. Jie dažniausiai turi informaciją, kuriuose vandens telkiniuose vėžių būna daugiausia, kur intensyviausiai vėžiaujama. Manau, šios draugijos tikrai neturėtų slėpti informacijos, ar pas juos yra vėžių, ar nėra. Ypatingai, jei vėžių, dažniausiai siauražnyplių, rainuotųjų, yra perteklius, jie pradeda kibti net ant meškerių“, – teigia P. Pranskūnas.
Tačiau pasinaudojus Pauliaus pasiūlymu ir paskambinus į Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugiją, teko nusivilti. Tik iš kelinto karto pavyko prisiskambinti, telefonu atsiliepusi moteris tarstelėjo, kad ji nežinanti, kur Šiauliuose ar aplink juos būtų galima pavėžiauti. „Vėžių yra visur po truputį, o kur geriausia vėžiauti, negaliu pasakyti“, – trumpai tarstelėjo moteris, arba nenorėjusi išduoti geriausių vėžiavimo vietų, arba tikrai apie jas nieko negirdėjusi.
Invaziniai vėžiai užgožė tikruosius lietuviškus
Vis dėlto ne visada vėžiaujama tik siekiant pasidžiaugti šiais įdomiais gyvūnais ar juos tyrinėti. Dažniausiai ši maloni pramoga pratęsiama ir prie vaišių stalo vėžius išvirus. Tačiau specialistai pataria, kad prieš verdant, būtina patikrinti, ar vėžys gyvas. Išvirus vėžius, jei jis buvo gyvas, uodegėlė būna susirietusi.
Patyrę gaudytojai teigia, jog tiesiai Į verdantį vandenį su prieskoniais gyvi vėžiai dedami todėl, kad taip jie žūva iš karto ir nesikankina. Kita priežastis – negyvų vėžių virti ir naudoti maistui negalima, nes negyvo vėžio mėsa iškart pradeda gesti ir ja galima apsinuodyti.
Tai išgirdus, natūraliai kyla klausimas, kas sunkiau – vėžį pagauti ar jį išvirti. „Aišku, jeigu tik žiūrėsime į įdėta darbą, sunkiau yra vėžį pagauti. Tačiau žvelgiant iš kūrybiškumo, kulinarijos pozicijų, pakankamai sunkus darbas vėžį ir išvirti. Juo labiau, jei norima už tai gauti kokį nors prizą, įvertinimą“, – pasakoja vėžiautojas P. Pranskūnas.
Vyras juokiasi, kad virimo varžybų metu vėžiautojai išmonės nestokoja. Pavyzdžiui, šiais metais visus nustebimo vėžys, išvirtas meduje, kiti savo kulinarinį šedevrą pagardino vynu ir panašiai. „Pernai labai populiarūs buvo gaminiai, pagardinami vietiniu alumi. Reiktų pažymėti, kad skoniai tikrai skiriasi, o ir prieskoniai išgaunami labai įvairiai. Vieni į vandenį deda kadagio šakelę, kiti dar ką nors neįprasto. Turbūt kiekvienais metais virėjai sugalvoja ką nors naujo“, – sako vėžių gaudymo ir virimo varžybų organizatorius.