Kovo 4-oji, etnokultūros žinovų vadinama Kovarnių diena, yra sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Šiuo metu į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai.
Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai pasidžiaugtų ateinančiu pavasariu. Patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad greičiau augs, bus atsparesni.
Atėjus krikščionybei, su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis karaliaus Kazimiero IV sūnus. 1521 m. jis paskelbtas šventuoju.
Pamaryje šiandien katalikiškos Kazimierinės ar pagoniška Kovarnių diena sutapo su per naktį aukštyn kilsterėjusia potvynio banga, kuri jau liejasi per vienintelį su Rusnės sala jungiantį kelią. Kol kas ant jo dviejuose ruožuose – 3-4 centimetrų gylis, ir visos transporto priemonės jį įveikia be problemų.
Taip pat – ir laidotuvių kortežas, kuris iš Šilutės laidojimo namų šį rytą per apsemtą kelio ruožą gabeno žmogaus palaikus į Rusnės kapines.
Pernai, kai vandens gylis ant septintojo kilometro siekė 75 centimetrus, katafalką su palaikais ir palydos automobilius traktorinėmis priekabomis kelininkai kilnojo keliolika reisų. Tuo tarpu eilė prie perkėlos vis ilgėjo.
Niekas, žinoma, neniurzgė. Visi lūkuriuojantys žmonės atidavė deramą pagarbą paskutinei žmogaus palydai į amžinąjį poilsį per potvynio užlietą kelią, dėl kurio virkaujama visų lygių valdžioms, o jos vis tiek yra aklos ir kurčios. Ar ekonomikos pakilimas, ar nuosmukis, viaduko statybos nepradeda.
Šiemet pamarį potvynis skandina nuo gruodžio 19-osios, sausio vidury taip pat buvo užlietas kelias į Rusnę. Aplink jau tęsiasi aštuonių tūkstančių hektarų užlieti plotai, esantys žemiau jūros lygio. Kol siurbilinės vandens neišpompuos, vietiniai keliai lengvaisiais automobiliais bus neįveikiami.
Šį savaitgalį pamaryje turistaujantys keleiviai su šia kliūtimi – nepravažiuojamais keliais – susidūrė dažniausiai. Tiesa, prie Kuršių marių, Kintų miestelio pusėn dar neužlietais keliais daug kas netraukė. Nes hidrometeorologai perspėjo, jog „Kuršių marių vakariniame pakraštyje ir ties Vente stebimi vandens kanalai ir plyšiai, priekrantinės properšos, atšuta, lipti ant ledo pavojinga“.
Susižavėję Pagėgių savivaldybės siūlomu turistiniu maršrutu potvynio užlieta teritorija, kai kas pasuko link Plaškių, keliasdešimt šeimų turinčios gyvenvietės netoli Gėgės ir Nemuno santakos. Aplink ją jau plyti tūkstančiai hektarų užlietų plotų, o pagalbos žmonėms jokios nereikia.
„Mes patys savimi pasirūpinam, turim bendruomenę, joje sprendžiam savo problemas, švenčiam šventes ir niekur iš čia keltis nenorim. Keliai? Taip, juos valstybinės kelių priežiūros tarnybos galėtų geriau prižiūrėti, remontuoti, juk potvynis ateina su tokia griaunamąja jėga, kad išvengti nuostolių neįmanoma“, - sako moteris.
Nemuno deltoje, kuri kasmet užliejama potvynių, gyvena savo kraštą mylintys žmonės, ir siūlymai jiems bėgti iš čia prilygsta įžeidimui. „Emigravo ir mano sūnus, bet tik dėl uždarbių“, - sako Rasa.
O Rusnėje vakar su peiliu rankoje prie sandėlių užtikta 60-metė Laima smagiai dorojo savo užaugintą kiaulę ir džiaugėsi pavasariu. „Pati užauginau, pati padūriau, šeima mėsos atsargų turės, ko verkšlenti“, - šypsojosi geraširdė moteris.
Potvyniai pamaryje, priklausomai nuo jų aukščio, užlieja plotus nuo Rambyno kalno iki Kuršių marių ir tęsiasi per Pagėgių, Šilutės ir Klaipėdos rajonų teritorijas – tai yra apie 400 kvadratinių kilometrų, apie 5-6 kilometrų pločio ruožu išilgai Nemuno vagos.
Vidutinė daugiametė potvynio trukmė – 16 dienų, maksimali – 51 diena.
Maksimalus Pagėgių savivaldybėje užliejamas plotas – 17 tūkst. ha. Šilutės rajone – 23 tūkst. ha.