Sveikiau už citrinas?
Niekaip nenurimstu – skanu tai skanu ta obuolių ir šermukšnių uogienė, bet kodėl gi šermukšnis taip sveika? Visagalis visažinis internetas šia tema išplukdo daugybę puslapių. Rašo, kad ir vitaminų C, P, K ir beta karoteno (juk tikrai – spalva kaip morkos) turįs, ir vitamino C jame triskart daugiau kaip citrinoje (kuris uogienę verdant, žinoma, išnyksta). Dar juose gausu pektinų, kurie, sakoma, suriša pilve visokį blogį, ir šis iš organizmo lengviau pašalinamas. „Gal dėl to mūsų senoliai šermukšnio uogas vietoj šiuolaikinių espumizanų nuo pilvo pūtimo kramsnojo“, - kikenu. Šermukšnio uogos – vaistas ir nuo tulžies akmenų, ir nuo mažakraujystės – jis kone visų kraują stiprinančių skystosios geležies papildų sudėty.
Gydo karpas, saugo nuo piktos akies
Bet daugiausia apie šermukšnį kaip apie mistinį augalą prirašyta, legendomis druidų, slavų, skandinavų ir mūsų, baltų, šis medis apipintas. Ir nuo piktos akies, ir nuo raganų saugąs- tiek žmones, tiek gyvulius-, ir nuo žaibo - tikėta, kad jame žemės žaibas gyvenąs ir nuo dangaus žaibų ginąs. „Tai va kodėl prie namų šį medį ir dabar naujakuriai sodina – „subonsintą“, žemaūgį, bet vis tik šermukšnio vardą turintį“, - šypsausi ir vienų, ir kitų draugų naujus namus prisiminusi.
Šermukšnio kilmė
Gražiausia man graikų legenda, o pasakoja ji, iš kur šermukšnis atsiradęs:Hebe, Dzeuso ir Heros dukra, buvo dievų taurininkė. Bet vieną dieną jos tėvo Dzeuso taurę pavogė velnias. Dzeusas labai supyko ir pasiuntė erelį taurę sugrąžinti. Ereliui kovojant su velniu, ant žemės krito jo plunksnos, ir ten, kur jos nusileido, užaugo šermukšniai. Raudoni erelio kraujo lašai virto šermukšnio uogomis.
Pabaigai – keli receptai
Bet norom nenorom, artėdama prie pabaigos, vėl prie žemiškų ir valgomų dalykų grįžtu. Jau sugalvojau, kad dalį šermukšnių susidžiovinsiu ir į avižinius sausainius susmulkinusi dėsiu; arba sumaišysiu jas su erškėtrožėmis (jų irgi jau reikia prisirinkti!), ir šaltais žiemos vakarais jaukiai su šeima gersime šių uogų arbatą, apsisiautę vilonėmis antklodėmis. O! Ir su tėčio bitelių surinktu medumi džiovintas smulkintas uogas galima sumaišyti – ir po šaukštą, po šaukštą kiekvienam šeimos nariui.
Iš tų uogų, kurias šaldiklyje paliksiu, dar va tokią užtepėlę padarysiu: su trintuvu sutrinsiu šaukštą su kaupu šermukšnių, pridėsiu šaukštą medaus, šaukštą maltų moliūgų sėklų ir pusę šaukšto maltų saulėgrąžų ir mažą truputėlį maltų kmynų. Toks labai netikėtas skonis, tiesiog skonių atradimas – ir kraujui stiprinti, ir imunitetui, ir žarnynui, ir nuo prostatos.
Ir dar sugalvojau, kaip džiovinsiu – kaip senovės lietuvaitės su dukra karolius iš šermukšnių susiversime, grįšime jais iš miškų pasipuošusios. Paskui virtuvėje ant vagio karolius pakabinsime, išdžius kvepėdami, o tada jau ir į žiemos patiekalus tiks.
Ech, prisiplanavau, prisikūriau, bet juk paukštukams žiemą uogelių irgi palikti reikia. Tai taikysiu taip, kad kiekvienam šeiminykščiui kuria nors forma kas antrą dieną bent po dešimt uogelių išeitų – gal gi tada ir paukštukų per daug nenuskriausime?