Šeštadienį kviečia į unikalų Lietuvos kaimą

Neries upės pakrantėje įsikūrę Grabijolai – natūralios gamtos, tradicinės architektūros ir glaudžiais ryšiais susijusios bendruomenės lopšys. Šis unikalus gatvinis kaimas, esantis Neries regioniniame parke, šiemet švenčia 220 metų pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose sukaktį. Ta proga rugpjūčio 1 d., šeštadienį, Grabijolų kaimo bendruomenė visus kviečia atvykti į šventinius minėjimo renginius.

Istoriniuose šaltiniuose Grabijolai pirmą kartą paminėti 1795 m. parapijų revizijoje kaip Zapalinos palivarkui priklausęs kaimas su 9 sodybomis, kuriose gyveno 41 vyras ir 29 moterys. Kaimo pavadinimas, pasak grabijoliškių, kilęs nuo lenkiško žodžio „hrabia“ (grafas). Kaimas esą priklausęs grafui. Nuo to ir gavęs tokį pavadinimą. Konstantinas Tiškevičius manė, kad kaimo vardas kilęs nuo žodžio „graibyti“, t. y. „semti žuvį”. O štai archeologas ir istorikas Petras Tarasenka Grabijolus vadina Grabeliais. Gal dėl to, kad kaimas greičiausiai stovi ant buvusio pilkapyno?

Kitapus upės, dešiniajame Neries krante, iki šiandien yra išlikę Grabijolų – Žemaitiškių pilkapynai, o pats kaimas įsikūręs kairiajame krante, gana aukštų, apie 50 m aukščio kalvų papėdėje. Kaimo sodybos išsidėsčiusios abipus kaimo gatvelės kompaktiškai ir taisyklingai, aiškiai matoma nuo senų laikų išlikusi rėžinio kaimo sandara. Trumpa, tiesi it styga kaimo gatvelė staiga baigiasi, atsirėmusi į Nerį. Jos tęsinys – dar XX a. pr. per upę buvęs tiltas, kuriuo buvo susisiekiama su Grabijolų dvaru kitame krante. Pirmojo pasaulinio karo metais tiltas buvo sudegintas vokiečių.

Apie 1940 metus daugelis netoliese buvusių senovinių gatvinių rėžinių kaimų buvo išskirstyti į vienkiemius, tačiau Grabijolai, buvę nuošalyje nuo kelių ir valdžios, išliko nepaliesti. Šiuo metu Grabijoluose yra 25 sodybos, tačiau nuolatos čia gyvenančių žmonių – vos aštuoni. Dauguma sodybų atgyja tik savaitgaliais ir vasarą, kuomet čia suvažiuoja buvę kaimo gyventojai, jų vaikai ir anūkai.

Neteisinga būtų manyti, jog Grabijolų istorija prasidėjo prieš 220 metų, kuomet jie pirmąkart paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Šis kaimas unikalus tuo, jog kaimo apylinkėse gausu skirtingų laikmečių istorijos ir kultūros paveldo vertybių. Kaime ir jo apylinkėse aptikti archeologiniai radiniai rodo, kad gyventojai šioje vietoje apsistodavo jau neolite. Pagrindinis kultūrinis sluoksnis yra iš II–IV amžių, kai žmonės čia gyveno sėsliai. Iš to laiko rasta molinis verpstukas, daug geležies gargažių, ankstyvosios grublėtosios ir ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos šukių. Abiejose upės pakrantėse yra buvę didžiuliai pilkapynai – V–XI a. laidojimo vietos. 2004 m. netoliese esančioje Alkų kalvų grandinėje atrastas Paalkių piliakalnis, o šių metų pradžioje, vasario mėnesį, – dar vienas, esantis šalia mitologinio Cypelio kalno. Manoma, kad tai galėjo būti žvalgakalnis - kalnas, nuo kurio buvo stebimos apylinkės ir pranešama apie pastebėtus priešus.

Grabijolų apylinkėse užfiksuota per dešimt vietų, susijusių su baltų religija ir mitologija. Nenuostabu – juk čia, prie Neries, yra mūsų protėvių žemė, čia formavosi lietuvių gentis ir jos vaizdiniai apie pasaulį. Užrašyta daug įdomių pasakojimų apie šalia kaimo esančią vieną iš didžiųjų Neries  rėvų – Druskinę, jos prieigose kyšančias Vestuvių ir Trijų brolių akmenų grupes, aukščiausią Alkų kalvų grandinės kalną – Cypelį, ant kurio prasmegusi sentikių bažnyčia, žvejų ir sielininkų darbą trikdydavusį Pabarų kipšiuką ir daugelis kitų. Visus šiuos pasakojimus bus galima išgirsti Grabijolų šventėje rugpjūčio 1 d., į kurią visus kviečia svetinga šio kaimo benduomenė.

Minėjimo programa prasidės 10.30 val. šv. Mišiomis Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje. 12.30 val. Grabijolų kaimo kapinaitėse bus pagerbti Anapilin išėję bendruomenės nariai, o 13 val. visi susiburs kaimo centre, prie medinio kryžiaus. Čia vyks šventinis koncertas, skaitovas Petras Venslovas atvers Grabijoluose užrašytos tautosakos lobynus, o kaimo bendruomenė pakvies prie suneštinio vaišių stalo. Koncerte dalyvaus meno kolektyvai „Verpstė”, „Obelėlė”, „Rūta žalia”, „Vaivora”, „Jevaras”, „Versmė” ir Vilniaus arkikatedros bazilikos jaunimo choras.