Manau, nesuklysiu sakydama, jog daugelio šiandienos veltiniautojų vilnos kelias prasidėjo nuo noro pasidaryti kažką išskirtinai originalaus sau. Smalsumo vedinos moterys ir vyrai (pastarųjų tvirta ranka yra didelė pagalba veliant, tarkim, veltinius batus- aut.pastaba) rinkosi į vilnos vėlimo užsiėmimus, dalinosi patirtimi ir pamąstymais. Dalis vilnos vėlimo entuziastų išties išaugino savo patirtį vėlimo srityje iki šeimos verslo, tad žinia apie Lietuvos gabius vilnos veltiniautojus sklinda išties plačiai po visą pasaulį.
Didžioji dalis kokybiškai veliančių velėjų orientuojasi į užsienio rinką, tad jų veltinio kūriniai nebenukeliauja iki Kaziuko ar kitų Lietuvoje organizuojamų mugių. Dalis vilnos velėjų profesionalių važinėja į kaimynines ir tolimesnes šalis kaip veltinio meistrės ir rengia mokymus ten besidomintiems šiuo amatu.
Galima drąsiai pasidžiaugti lietuvių gabumu bei išradingumu. Seniausias neaustinės tekstilės amatas prisikėlė naujam gyvenimui ir rankdarbininkų gretose užima gan svarbią vietą. Šiai dienai net mokyklose, dailės pamokose vaikai yra mokinami velti, o 2012 m. pabaigoje įkurta Lietuvos veltinio amatininkų gildija, vienijanti šio amato bendraminčius. Taipogi svarbus monentas yra tai, jog Lietuvos Žemės ūkio ministerija sertifikuoja tradicinius amatininkų gaminius kaip tautinį paveldą ir skatina verstis šiuo amatu bei pristatyti jį visuomenei suteikdama tam tikras lengvatas dalyvaujant tradicinėse mugėse bei kituose renginiuose. Šiai dienai dalis veltiniautojų, paveldėję šį amatą iš savo tėvų ar senelių yra sertifikavę veltinio apavą, kepures, netgi vilnos karšimą.
Be jokios abejonės, šiuolaikine veltinio gamyba užsiimantys velia ne tik iš vietinių avių, bet ir iš įvežtinės, tarkim, Naujosios Zelandijos merinosų bei kitų kraštų vilnos, kūrinių dekoravimui naudoja įvarius egzotiškus pluoštus kaip antai banano, bambuko ar pan., velia pasitelkdami vadinamą nuno-felt techniką – vėlimas ant šilko, medvilnės, lino ar kt. audinio, ir tai suteikia gaminiui nepaprastai unikalią, išskirtinę rankomis sukurtą faktūrą. Tai yra šiuolaikinės tendencijos, bet amato tąsa – ji išlieka, o be laiko transformacijos neapsieina nei vienas reiškinys.
Taigi, kokios yra vilnos vėlimo amato ištakos bei tradicijos Lietuvoje? Ką byloja archeologinė, istorinė medžiaga apie tai papasakojo archeologė, vilnos vėlimo amato puoselėtoja Ramunė Butrimaitė.
- Jūs esate archeologė. Sakykite, nuo ko prasidėjo Jūsų vilnos kelias, kaip susidomėjote šiuo amatu?
- Susidomėti šiuo amatu mane paskatino mano kurso draugė G.M. ir jos nuostabūs darbai, nors iki tol labai priešinausi tai naujai atgimstančiai veltinio gėlyčių ir karolių bangai. Kadangi esu archeologė, tai visada buvo įdomu išstudijuoti vieną ar kitą veiklą, išsiaiškinti kaip, kodėl ir kokiu būdu tai padaroma... Domiuosi įvairiais amatais, neatsiejamais nuo mūsų palikimo, esu išbandžiusi ir keramiką, ir šiaudinių sodų rišimą ir juostų vijimą ir t.t. bet apsistojau ties vilna. Gal tik kol kas.
- Šiandien dauguma Lietuvos veltiniautojų orientuojasi į šiuolaikines, modernias vilnos gaminių interpretacijas. Kaip Jums kilo mintis ieškoti gilių šio amato šaknų bei bandyti šį seniausią tekstilės rūšį rekonstruoti eksperimento būdu (eksperimentinė archeologija arba rekonstrukcinė archeologija – archeologijos pagalbinė šaka, mokslas, rekonstruojantis įvairias praeities laikų žmonių bendruomenių bei individų veiklos sritis, testų ir bandymų būdu revizuojantis archeologinių tyrimų išvadas, - aut. past.)?
- Čia taipogi kalta mano specialybė bei mane supantys žmonės. Vilnos vėlimas yra seniausia neaustinės tekstilės technologija, (jai nereikia verpimo ratelių, audimo staklių, nes tai yra pats paprasčiausias mechaninis procesas, kurio metu natūralus gyvulinis pluoštas (vilna) veikiamas drėgmės, karščio, trynimo ir spaudimo tampa vientisu paviršiumi-veltiniu – aut.pastaba) - tai ir užkabino. Taip pat pati esu radusi išlikusį veltinio fragmentą Vilniuje, datuojamą XVII a.
- Dalyvaujate Eksperimentinės archeologijos festivaliuose pristatydama vilnos vėlimo amatą. Demonstruojate lankytojams kaip senovėje žmonės galėjo pasigamint veltinio gaminius. Sakykite, kada dabartinės Lietuvos teritorijoje galėjo atsirasti vilnos vėlimas?
- Kadangi vilna yra organinė medžiaga, ji sunkiai išlieka žemėje - tiesiog suyra, tad paties ankstyviausio velto dirbinio kaip ir negalima išskirti, nors vilnonių audinio fragmentų randama pirmaisiais mūsų eros amžiais datuojamuose archeologiniuose paminkluose. Vieninteliai išlikę velti daiktai Lietuvos teritorijoje datuojami XVI-XVII a. Pirmieji velti gaminiai turėjo atsirasti kartu su avių auginimo pradžia. Lietuvoje, vėlyvojo neolito laikotarpio archeologiniuose paminkluose aptinkama avių arba ožkų kaulų, leidžia manyti, kad avių kailis – vilnos pluoštas jau galėjo būti atitinkamai panaudotas. Tačiau, dėl prasto išlikimo žemėje, ankstyviausi iš vilnos pagaminti dirbiniai Lietuvos teritorijoje nėra žinomi.
Patys įspūdingiausi pasaulyje radiniai velti iš vilnos datuojami 6-3 a..pr.Kr. priskiriami rastiesiems Sibire, Altajaus krašte, Pazyryk pilkapiuose. Tai įvairūs veltinio artefaktai – kepurės, skulptūros, sudėtingų raštų kilimai, priskiriami aukštą socialinį statusą turėjusiems žmonėms. Pavienių veltų dirbinių rasta ir Vokietijos, Italijos teritorijose esančiuose archeologiniuose paminkluose, datuojamuose I tūkst. pr. Kr.
- Deja, mes negalime pasidžiaugti gausiais archeologiniais veltinio radiniais. Galbūt galime turėti prielaidą, jog vilnos vėlimo amatą žmonės išmanė jau tuomet, kada pradėjo auginti avis?
- Taip, kaip minėjau prieš tai, smulkiųjų raguočių kaulų randama jau tokiu laikotarpiu, tiesa negausiai, bet galime daryti prielaidą, kad avys buvo auginamos iš pradžių vilnai, o po to tik mėsai.
- Kokie seniausi Lietuvos teritorijoje rasti archeologiniai veltinio artefaktai byloja apie šio amato buvimą?
- Seniausi, kaip jau minėjau, yra išlikę iš Vilniaus ir Klaipėdos miestų archeologinių tyrimų, datuojami XVI-XVII a. Tai velta kepurė siuvinėta lino pakulomis bei keli nenustatytos paskirties veltinio fragmentai. Taip pat odinio bato viduje restauruojant aptiktos veltos vilnos įklotės.
- Kokį laikotarpį šiai dienai galite rekonstuoti? Galbūt tik vėlyvuosius viduramžius (XV a. pab.), kuomet Vilniuje pradėjo kurtis amatinikų cechai ir jau turime pagrįstus istorinius šaltinius apie kepurninkų cechą?
- Nuo Renesanso laikotarpio – XV a. pab., remiantis pavieniais archeologiniais radiniais bei skurdžia istorine medžiaga.
- Sakykite, o kuo skiriasi šiandieninis vilnos vėlimas nuo tuometinio, senojo būdo?
- Viskas kas paprasta yra genialu...Šiandieniai veltinio gamintojai naudoja spacialiai vėlimui skirtą muilą. Istoriniais laikais muilas buvo prabangos dalykas, tad veldavo be jo, paprasčiausiai naudodavo tik šiltą vandenį ir tam tikrus rakandus.
- Ar demonstruodami amatą Lietuvoje ir už jos ribų susilaukiate daug dėmesio iš gyvosios istorijos renginių lankytojų? Gal galite prisiminti, kokių intriguojančių klausimų sulaukėte?
- 2011 m. Gyvosios archeologijos dienose Kernavėje pirmąkart su kolege G.M. demonstravome vilnos vėlimą ir, mano žiniomis, esame vienitelės Lietuvoje eksperimento būdu atkuriančios senąjį amatą. Susidomėjimas išties milžiniškas, žmonės žingeidūs: čiupinėja, klausinėja, patys bando. Šį amatą demonstruojame ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Su Eksperimentinės archeologijos klubu “Pajauta”, kurio narės esame, keliavome į Suvalkų festivalį Lenkijoje, taipogi Lofotenus aplankėme Norvegijoje ir pan. Šiais metais taipogi nusimato intensyvus festivalių sezonas.
Dėl itin reto ir unikalaus veltinio radinio – veltinės kepurės, rastos Klaipėdoje, pasakoja aukščiausios kategorijos archeologinės tekstilės restauratorė Vytautė Lukšėnienė.
- Sakykite, prašau, per Jūsų rankas praeina nemažai archeologinių artefaktų. Ar dažnai susiduriate su veltinio radiniais?
- Archeologinę tekstilę restauruoju jau beveik 20 metų, tačiau konservuoti radinius iš veltinio teko vos porą kartų. Vis gi manau, kad toks mažas randamo veltinio kiekis, nereiškia, jog jis nebuvo naudojamas kasdienėje lietuvių buityje, ypač žinant, kad vilnos veltinis yra viena seniausių tekstilinio audinio formų, kuriai daugiau nei 8000 metų.
- Kaip žinia, organinės kilmės medžiagos sunkiai išlieka žemėje. Kokių reikia sąlygų, kad veltinis gerai išsilaikytų ir išgulėtų nesuiręs šimtmečius ar net tūkstantmečius?
- Lyginant su metalo, medžio ar odos dirbiniais, audiniai yra gležnos struktūros, todėl archeologinėje aplinkoje suyra greičiausiai. Audinių fragmentai, tame tarpe ir veltinis, geriau išlieka šlapiame, pelkiniame grunte ar gilesniuose kultūriniuose sluoksniuose, kur aplinkos sąlygos per amžius yra nusistovėjusios ir nekintančios. Vis gi, reikia pasakyti, kad didžiumą archeologinės tekstilės sudaro vilnonių audinių liekanos, nes baltyminiai pluoštai geriau išlieka rūgštinėje terpėje, kuri vyrauja Lietuvos dirvožemiuose.
Taigi, šiai dienai turime puikų radinį iš Klaipėdos miesto – veltinio kepurę (kalpoką?). Koks tai laikotarpis? Ar Jūs manote, jog tai gali būti vietinių meistrų darbas? Kuo jis unikalus?
- Vykdant archeologinius tyrinėjimus Klaipėdos senamiesčio Kurpių gatvėje, vienoje seniausių Klaipėdos vietų, 2007 metais archeologė Ieva Masiulienė rado įvairių XVI–XVII a. radinių – buities apyvokos daiktų, monetų, geležinių dirbinių, įrankiai, keramikos ir tekstilės fragmentų. Kasinėjamoje teritorijoje buvo rasta ir veltinio kepurė. Nuplovus didžiąją žemių dalį, paaiškėjo, kad kepurė blogos būklės, suplyšusi ir išlikusi tik iš dalies. Kepurė buvo pusiausferinės formos su nedideliu atlanku, paviršius tankiai sudygsniuotas, išliko rombiniai siūlų įspaudai ir adatos dūrių skylutės, kuriose buvo augalinio pluošto siūlų likučių. Kepurė rasta suplota, deformuota, todėl buvo sunku nustatyti tikrąją šio galvos apdangalo formą. Jūsų minimas kalpokas buvo paplitęs visoje LDK XVI amžiuje.
Tačiau, bandant atkurti rasto galvos dangalo formą, remtis kepurių mada, vyravusia tuometinėje Lietuvos teritorijoje, negalima, nes aptariamuoju laikotarpiu, nuo 1525 m., Klaipėda priklausė Prūsijos hercogystei, ir mieste vyraujanti drabužių mada buvo vakarietiška. XVII a. pr. didelę įtaką Europos kostiumui darė olandiška mada. Manau, kad šios įtakos neišvengė ir klaipėdiečiai. Patyrinėjus XVII a. flamandų tapytojų kūriniuose vaizduojamas miesto varguomenės ir valstiečių nešiotas skrybėles, ir įvertinus rastosios veltinės kepurės duomenis, buvo rekonstruota kepurės forma.
Deja, dėl duomenų trūkumo, juk rasta tik viena kepurė, pasakyti ar ši kepurė vietinių meistrų darbo yra neįmanoma.
- Ar turime vilties, jog kažkada šis radinys bus eksponuojamas muziejuje ir pasieks plačiąją visuomenę?
- Manau, kad neilgai trukus rekonstruotoji veltinė kepurė taps išskirtiniu eksponatu Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus senamiesčio radinių kolekcijoje ir lankytojai galės gyvai pamatyti viduramžių Klaipėdos gyventojo, nors ir nedidelę, kostiumo dalį.
---
Norėčiau primint, jog šiai dienai turime puikią galimybę susipažinti su senuoju vilnos vėlimo amatu ir tiesiogiai prisiliesti prie vilnos bei išmėginti savo jėgas veliant senoviniu būdu gyvosios istorijos festivaliuose, paprastai rengiamuose vasaros metu Kernavėje, Alytuje, Apuolėje, Trakuose, Vilniuje organizuojamoje Šv. Baltramiejaus mugėje ir pan. Būtent tokių festivalių metu yra puiki galimybė išvysti rekonstruojamą amatą: vilna veliama tuometiniais įrankiais, naudojamos medinės veltinio formos ir priemonės, veliama tik natūrali bei augalais dažyta lietuviška vilna. Renginių lankytojai įtraukiami į procesą, jei to pageidauja, ir savo rankomis gali išmėgint veltinio amatą.