Sibiro gamta bendrijos „Lemtis“ organizuotos ekspedicijos dalyvius sužavėjo tik išsilaipinus vieno didžiausių Sibiro miestų – Krasnojarsko – oro uoste. Tik nusileidus lėktuvui atsivėrė nuostabi taigos panorama.
Tačiau artėjant link miesto centro vis labiau jaučiamas aitrus išmetamųjų dujų tvaikas. Vis dėlto tai neturėtų stebinti, kadangi Krasnojarsko gatvėse šalia naujų automobilių vietą randa ir senutėlės mašinos, pavyzdžiui „Lados“, „Žiguliai“, „Moskvičiai“ ir pan. Netgi specialiųjų tarnybų transportas dažnai skaičiuoja kelis dešimtmečius... Atsižvelgus į tai nereikėtų stebėtis, kad automobilių tarša didmiesčio gatvėse iš tiesų didelė.
Kitas skiriamasis Krasnojarsko bruožas – purvini automobiliai. Bet jie nešvarūs ne dėl rusų nevalyvumo, bet dėl prastų kelių. Lietuvius tai truputį glumina, tačiau mieste ilgiau pasisvečiavus prie šio reginio palengva imama priprasti.
Tačiau išmetamosios dujos yra tik viena – ne tokia graži – milijoninio miesto veido pusė. Visa tai atperka žalumos gausa. O pagrindinė miesto puošmena, nustelbianti net iškalbinguosius Lenino paminklus, – Jenisiejaus upė – miesto centre nusėta kantrybe apsiginklavusių žvejų. Žaliosios upės pakrantės sulaiko smogą, sustabdo sunkiųjų metalų skverbimąsi į plaučius.
Dar gražesnis peizažas atsiveria mikroautobusu pajudėjus link lietuvių tremties vietų, gerokai nutolusių nuo Krasnojarsko. Atsitraukus nuo civilizacijos atsiveria neaprėpiami spygliuočių masyvai ir dangų remiantys kalnai, kurių viršūnes vis dar dengia sniegas.
Tiesa, sniego įsibėgėjus vasarai viršukalnėse turėtų nelikti. Kiekvieną dieną jo vis mažėja. Apskritai Sibire vidurvasariu dar nekvepia. Taip vadinamoje amžinojo įšalo žemėje tik baigia žydėti alyvos. Stebint augalus galima teigti, kad tame krašte dar tik vasaros pradžia.
Nemažiau nei kalnai stebina ir permainingas oras: ryte – saulė, o vakare, žiūrėk, jau pliaupia lietus. Todėl važiuojant į Sibirą geriau nepamiršti neperšlampamų drabužių.
Temperatūra taip pat nėra stabili. Dienomis karšta: kai kada oro temperatūra siekia daugiau nei 30 laipsnių, o tik nusileidus saulei pasidengia rasa ir oras gerokai atvėsta – dažnai siekia vos 10 laipsnių, kartais ir mažiau. Dėl to be storo miegmaišio į Sibirą geriau nevažiuoti, o ypač apsistojus prie upės, kuomet drėgmė dar labiau smelkiasi į kaulus.
Upių lietuvių tremties vietose netrūksta. Tačiau ar galima gerti jų vandenį? Kalnų regione galima. Kalbant apie vandens kokybę, tenka pripažinti, kad Sibiras Lietuvą šiuo aspektu lenkia. Upių pakrantėse, nutolusiose nuo civilizacijos, beveik nėra taršios pramonės, neišplėtotas žemės ūkis, todėl vanduo iš tiesų švarus ir tinkamas maisto gamybai.
Vis dėlto egzistuoja kita blogybė... Didžiąsias upes šaltiniais pasiekiantis ištirpęs kalnų sniegas gerokai jas atvėsina. Todėl jose ryžtasi maudytis tik tie, kurių negąsdina geliantis vanduo. Tiesa, nesimaudyti vėsiame vandenyje dvi savaites gyvenant Sibire beveik neįmanoma. Priežastis paprasta – daugiau nėra kur.
Jei vandens kokybė Sibire ir geresnė nei Lietuvoje, gyvenviečių draugiškumu gamtai šis kraštas nepasižymi. Nedaug kas kukliuose nameliuose turi tualetus. Kur kas dažniau vietiniai gyventojai naudojasi netoliese stovinčiais lauko tualetais.
Įdomu, kaip Sibiro kaimuose tvarkomos atliekos? Kiekvienas su jomis tvarkosi kaip išmano. Rūšiavimo konteinerių tame krašte nei su žiburiu nerasi. Jei šiukšlės nepatenka į konteinerius, nereikia stebėtis, kad atsiduria pakelėse arba pamiškėse. Šalia vienos gyvenvietės teko matyti, kaip kelias dienas smilko vietinių gyventojų padegtos padangos...
O dar keisčiau atrodo vietinės reikšmės kelius užtvėrę gyvuliai ir paukščiai. Laisvai klajojantys galvijai – vietinių gyventojų kasdienybė. Nustebino netyčia nugirstas dviejų sodiečių dialogas: „Ar tavo karvės jau grįžo? – klausia vienas. – Jau grįžo. O tavo? – teiraujasi antras. O mano dar ne – pasigirsta nuliūdęs balsas.“
Įdomu tai, kad karvės klajoja ne tik kaimų centruose. Dažnai jos, tiesa, ir arkliai aplanko kapines, kuriose palaidoti ir lietuviai tremtiniai. O po tokių apsilankymų nereikia stebėtis ir gyvulių paliktomis „dovanėlėmis“.
Taip pat reikėtų paminėti, kad „siurprizų“ lietuvių laidojimo vietose palieka ir vietiniai gyventojai. Nusvyra rankos pamačius, kad lietuvių tremtinių kapavietės užversto šiukšlėmis. Kai kur nuvirtę kryžiai apkrauti nublukusiais vainikais, senomis dirbtinėmis gėlėmis, pernykščiais lapais, sudžiuvusiomis šakomis ar net alaus „bambaliais“.
Kol neįpratau, labiausiai stebino rusų kapinėse ant paminklų palikti saldainiai ir degtine užpildyti stikliukai. Tokiu būdu bendraujama su mirusiaisiais. Tačiau įdomu tai, kad kapavietės toli gražu nepuoselėjamos. Lietuvoje amžinojo poilsio vietos kai kada primena gėlių darželius. O Sibire kapų tvarkymui skiriama kur kas mažiau dėmesio. Kol Lietuvoje gąsdina kapavietėje išdygusi žolė, Sibire kruopščiai išravėtas vienas kitas kapas. Apibendrinant: kuri filosofija geresnė?
Daug kas baidosi Sibiro dėl meškų pavojaus. Galiu jus nuraminti: jei nesilankysite taigos viduryje, akistata su kone pavojingiausiu gyvūnu žemėje, greitai bėgančiu, galinčiu plaukti ir lipti į medį, nėra didelė. Šalia gyvenviečių sutikti mešką labai sunku. Nedaug vietinių jas matė. Atrodo, kad Sibiro gyventojai susidūrimo su meškomis nesureikšmina: netgi merginos drąsiai vaikšto taigos keliukais, plėšrūnų nebijo ir dviratininkai. Tiesa, Sibire kur kas labiau nei Lietuvoje baiminamasi vilkų ir briedžių, kurie laikomi itin pavojingais.