Viskas prasidėjo tuomet, kai romėnai nusprendė, jog visuomenei naudingiausia, jei visos maro aukos bus kur nors deportuotos. Šis „kur nors” tapo Poveglia sala.
Į atokiau esančią salą buvo surinkti ir ištremti keli tūkstančiai žmonių, ten ir sulaukusių paskutiniosios. Deja, po kelių šimtmečių istorija pasikartojo. Kai Europoje siautėjo buboninis maras, salai vėl atiteko tokia pat „garbė“ priimti apsikrėtusius ligonius. Kai maras paplito dar plačiau, į Poveglia salą pradėta siųsti ne tik apkrėstuosius, bet ir menkiausių ligos požymių turinčius žmones.
Negana to, anksčiau galiojusi taisyklė leisti jiems „ramiai numirti“ pakeista į žiauresnį atsikratymo būdą – sumesti ligonius į duobę ant jau kvapą išleidusių žmonių lavonų ir padegti. Manoma, kad saloje mirė apie 160 000 žmonių, nors jūra vis dar išplauna apanglėjusius jų kūnus į krantą.
Pasak pasakojimų, 1922 metais čia buvo įkurta psichiatrinė ligoninė. Visi čia veždavo tariamai pamišusius visuomenės veikėjus – verta prisiminti, kad tada dar nebuvo išvystyta profesionali protinių ligų diagnostika. Kiekvienas galėjo būti įkalintas bepročių namuose, o ten tokiems žmonėms buvo galima daryti taip pat praktiškai bet ką. Pasakojama, kad čia buvo atliekami įvairūs bandymai.