GRYNAS.lt publikuoja skaitytojo Raimundo Paliulio nuomonę apie genetiškai modifikuotus produktus. Tai - skaitytojo atsakymas į portale DELFI.lt pasirodžiusį straipsnį.
Prieš kelias savaites Delfi.lt portale pasirodė Povilo Juodelio straipsnis: „Genų inžinerija: baubas, kuriuo prieš miegą gąsdinami vaikai“. Jame autorius nužvelgia genetikos istoriją nuo G. Mendelio laikų iki mūsų dienų, atskleidė genetikos mokslo raidą bei supažindina skaitytojus su genu manipuliacija.
Toliau seka dėstymas, kodėl mes neturime bijoti GMO produktų, nes jie yra sukurti iš tos pačios motinos gamtos paimtais genais ir įterpti į augalo ar gyvūno genomą. Pavyzdžiui: vienos tamsoje švytinčios žuvies genas įterptas į kitų gyvūnų DNR grandinę, tai jie taip pat ims švytėti. Arba į braškes įterptas žuvies genas leis jas kuo puikiausiai užšaldyti bei atšildyti ir po viso to jo nepraras savo prekinės išvaizdos. Tai pat autorius taikliai pastebėjo, kad nesvarbu, kad mes suvalgysime genetiškai modifikuotą organizmą, tai to organizmo genai į mūsų organizmą nepereis ir mūsų 46 chromosomų skaičiaus ar sudėties nepakeis. Taip, gerb. autoriau, visiškai sutinku, kad mes tų genų neįsisavinsime.
Tačiau yra vienas „bet“, o tas „bet“ - tai ką autoriaus (ne)sąmoningai nutylėjo. Mes pasisavinsime ne genus, o tų genų nuaustas medžiagas – baltymus, hormonus, lipidus bei kitas DNR pagalba susintetintas medžiagas. O čia jau ir prasideda visos blogybės. Antai „Monsanto“ MON810 kukurūzai, kurie sintezuoja toksišką baltymą, nuo kurio gaišta vikšrai ar kiti vabzdžiai bandantys paskanauti to kukurūzo, tad natūraliai kyla klausimas o jeigu žmogus paskanaus to kukurūzo? Na gerai daug kas atsakys nereikia skanauti lapu arba stiebų ir gyvensi sveikai ir ilgai.
Toliau sektu klausimas - kur garantija, kad tie toksinai nepateks ant burbuolių, kad ir po kelis miligramus? O kas gali užtikrinti, kad mums juos pavyks nuplauti ar verdant tie baltymai suirs? Paimkime kitą pavyzdį – genetiškai modifikuotus pomidorus, kuriuose yra įsodintas riešuto genas. Kaip žinia kai kurie žmonės yra alergiški riešutams, t.y jo baltymams arba gliukozidams.
Genetiškai modifikuotas pomidoras su žemės riešuto genais sukelia alergiją riešutams jautriems žmonėms nors natūralus pomidoras nealergizuotų. Taigi, alergiškas asmuo nebegalės valgyti ne tik žemės riešutų, bet ir pomidorų. Aišku pasigirs balsų – užsiaugink pats savo pomidorus be GMO ir bėdos kaip nebūta. Tačiau jeigu kaimynystėje auga pomidorai su to riešuto „ingredientu“, kaip juos apginti nuo vėjo atpučiamų žiedadulkių? Gal kambariniame vazone auginti vietoj gėlės?
Dar vienas pavyzdys - genetiškai pakeista medvilnė. Kai buvo nuiminėjamas tokios modifikuotos medvilnės derlius JAV, talkoje dalyvavusiems darbininkams pasireiškė alergija. Tokių negalavimų jiems anksčiau nėra buvę. Po to, kai medikai pradėjo aiškintis priežastis, paaiškėjo, kad genetiškai pakeista medvilnė daugeliui žmonių sukelia alergiją, o genas buvo paimtas iš pusiau nuodingo augalo. Štai čia ir turime paradoksą, kai mes patys neliečiame ir šiukštu vaikams neleidžiame liesti nuodingų augalų, o jų nuodai genoinžinerijos pagalba atkeliauja į mūsų rūbų spintas arba net ant mūsų stalo.
O kur dar atvejai, kai Indijoje avys pasiganiusios tokios medvilnės ražienose nugaišdavo? Arba laboratorinės žiurkės pašertos GMO kukurūzais arba kviečiais susilaukdavo silpnų palikuonių ir nuo 35 iki 80 proc. vados nugaišdavo. Pavyzdžius galima vardinti ir vardinti. Nepamirškime, kad ne tik žmogui bet ir dirvožemiui GMO daro neigiamą įtaką t.y keičia jo cheminę ir biologinę sudėtį. O kur dar poveikis bitėms, skruzdėms, drugeliams ir kitiems gyviams, kurie taip pat dalyvauja mitybos grandinėje?
Pravartu paminėti ir stambiųjų genoinžinerijos korporacijų bandymus užtildyti kai kuriuos mokslininkus. Pavyzdžiui 1998 m. Vengrijoje mokslininkas Arpadas Pušta išsiaiškino, kad GMO šeriamos laboratorinės žiurkės, susilaukia itin silpnų palikuonių, nemaža dalis jų nugaišta. Apie tai sužinojusi „Monsanto“ kompanija liepė mokslininkui įslaptinti šiuos duomenis, bet jam nepaklusus, jis atleistas iš pareigų.
Kita GMO lobistų auka buvo Rusijos neurofiziologė mokslinė bendradarbė Irina Jermakova. Ji atliko keletą eksperimentų su žiurkėmis, bet užbaigti jų mokslininkei neleido, nes GMO lobistų pastagomis, buvo nutrauktas finansavimas. I. Jermakovos tyrimai (kad ir nepabaigti) apie genetiškai modifikuotus organizmus ir jų poveikį gyvūnams pakankamai iškalbingi. Cituoju mokslininkės pasakojimą apie atlikta tyrimą:
„Pirmame bloke mes tyrėme 30 patelių, kurias padalijome į 4 grupes. Pirmajai grupei kartu su įprastu maistu duodavome genetiškai modifikuotų sojos miltų. Antros grupės žiurkėms su pašaru duodavome nemodifikuotos sojos. Trečią grupę šėrėme tik GM soja, o ketvirtoji grupė (kontrolinė) maitinosi įprastu pašaru be priedų.
Žiurkes aš maitinau iki poravimosi ir jų poravimosi metu, taip pat esant nėštumui ir laktacijos periodui. Iš viso gimė 221 jauniklis. Negatyvų rezultatą (aš nesitikėjau, kad viskas bus taip blogai!) mes gavome grupėje „GM soja“. Daugiau nei pusė žiurkiukų (51,6 proc.) iš pirmosios kartos mirė per pirmąsias tris savaites, likusios gyvos buvo 1,5-2 kartus mažesnės nei žiurkiukai iš kontrolinės grupės. Jie buvo nusilpę ir neišsivystę.“
Taigi, kaip sakoma, faktai kalba patys už save. Ir ne viskas auksas kas auksu žiba. Nors ir genoinžinerija galbūt palengvina gyvenimą, bet kartais vaistai būna pavojingesni už pačia ligą.
Na, o Lietuva, jeigu nori tapti ekologiškos žemdirbystės kraštu, nuo alergizuojančių genoinžinerijos stebuklų turėtų laikytis kuo atokiau.