Slaptos vietos, kur neegzistuoja pinigai, taisyklės ir technologijos

Keliautojas, fotografas bei blogo „Vegabundus“ įkūrėjas Denisas Vėjas aplankė jau ne vieną dešimtį egzotiškų šalių. Tiesa, jo kelionėse įdomiausia ne aplankytų vietų skaičius, o pats keliavimo būdas, kuomet iš žemėlapio išbraukiamos visos turistų pamėgtos vietos, o kelias veda nuo žmogaus iki žmogaus, mėginant pažinti vietos kultūrą. Savo keliones Denisas mėgsta pradėti vaivorykštės susitikimais, mat sako, kad čia sutikti žmonės dažnai lydi jį visą likusį kelią, o kiekviena šalis kaipmat prisipildo naujų draugų ir bendraminčių. Tokiuose susitikimuose laikinų stovyklos gyventojų dažniausiai nevaržo nei materialaus pasaulio rūpesčiai, nei drabužiai. GRYNAS.lt domisi, kokie tai susitikimai ir kas juose veikiama?

Kas gi tie „vaivorykštės žmonės“?

Išgirdus žodį „vaivorykštė“ iškart gali kilti minčių apie homoseksualių žmonių organizaciją. Tačiau šiuo atveju tai - visai kita bendruomenė.

„Vaivorykštės žmonių“ susitikimai (angl. Rainbow gathering) prasidėjo dar 1972 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Keturių dienų renginys organizuotas viename JAV esančių Nacionalinio miško plotų kvietė susitikti visus tikinčius laisvės, meilės, pagarbos ir harmonijos idėjomis. Tai buvo vieta, kurioje trumpam susikūrė meile ir supratingumu pagrįsta visuomenė, kurioje neegzistavo pinigai, visi buvo lygūs ir pasirengę dalintis viskuo, ką turi.

Žodis „vaivorykštė“ šiuo atveju buvo pasirinktas siekiant atspindėti tai, kad susitikime laukiami visi, nepaisant tautybės, lyties, amžiaus, užimamų pareigų ar pomėgių. Vertėtų pabrėžti ir tai, kad vaivorykštės susitikimas nebuvo eilinis festivalis, čia nebuvo jokios programos taisyklių ar plano mat viską kūrė kiekvienas atvykėlis, apribotas vienintele sąlyga nekenkti kitam. Tai buvo vieta, kur žmonės dalinosi savo patirtimi, vieni kitus priėmė kaip šeimos narius ir kelioms dienoms sukūrė naują, kiek utopinę visuomenę.

Tradicija - kasmet susitikti vis kitame pasaulio kampelyje

 Toks „vaivorykštės žmonių“ susitikimas turėjo būti vienkartinis reiškinys, tačiau susibūrimo dalyviams ši idėja taip patiko, kad susitikimai ėmė kartotis kasmet, jų trukmė ilgėjo, o tradicija persikėlė ir į kitas pasaulio šalis. Dabar tokie susitikimai vyksta visame pasaulyje.

Jie pasidalino į didžiuosius, pasaulinius renginius, sutraukiančius tūkstantines minias, mažesniuosius, rengiamus kiekviename kontinente bei itin šeimyniškus mažuosius, organizuojamus kiekvienoje pasaulio šalyje. Ilgainiui šie susitikimai suformavo unikalią, įdomią ir neįprastą mobilią bendruomenę, kasmet susitinkančią vis kitame pasaulio kampelyje.

Kiekvienas toks susitikimas prasideda jauno mėnulio užtekėjimu bei tęsiasi visą mėnesį. Susitikimo vietoje pastatoma bendra virtuvė, kurioje kelis kartus per dieną visai vaivorykštės „šeimai“ gaminamas maistas, stovykloje liepsnoja bendruomenės laužas, o žmonės kuriasi aplink jį, jaukiai suglaustose palapinėse.

Plačiau apie šiuos susitikimus, jų reikšmę bei magiją kalbamės su jau penkiolika kartų tokiuose susitikimuose apsilankiusiu Deniu. Šiuose susitikimuose draudžiama fotografuoti, tačiau daugybėje susitikimų dalyvavusiam vyrui pavyko užfiksuoti keletą įspūdingų kadrų.

Įdomu tai, kad tokio tipo susitikimai - stovyklos nėra prieinami kiekvienam. Būsimo susitikimo šalis paaiškėja iki renginio likus metams, tačiau vos prieš savaitę praėjusiose „vaivorykštėse“ dalyvavę žmonės pradeda susirašinėti, kokia konkrečiau bus susitikimo vieta. Dauguma dalyvių turi susibūrimo vietos gerai paieškoti, kol gali pradėti ramiai stovyklauti.

- Kaip tu pats trumpai apibūdintum „vaivorykštės žmonių“ susitikimus?

- Į šį klausimą atsakyti sunku, mat viskas apipinta daugybe legendų, o ir pati „vaivorykštė“ kiekvieną kartą - vis kitokia. Kai į „vaivorykštę“ atkeliavau pirmą kartą, buvau visiškai pakerėtas. Labai greitai patikėjau šia idėja ir norėjau visuomet taip gyventi, nes mačiau žmones, kurie iš tikrųjų dega tikėjimu, kad gali egzistuoti kitoks pasaulis. Deja, ilgainiui supratau, kad daugybė ten besirenkančių žmonių už „vaivorykštės“ ribų gyvena visiškai kitaip ir tokį harmoningą gyvenimą puoselėja tik paties renginio metu. Kaip bebūtų, „vaivorykštės“ susitikimai man vis dar yra vieta, kur gali sutikti daugiausia laimingų, besišypsančių ir smagių žmonių su kuriais gera pabūti ir vėliau.

Kartais man į tai smagu pasižiūrėti ir iš šono. Tai tarsi koks socialinis eksperimentas, kuomet vienoje vietoje susitinka daugybė žmonių ir jiems leidžiama elgtis taip, kaip nori, be jokių taisyklių, išskyrus sąlygą nekenkti kitam. Tuomet pamatai daugybę asmenybių, kurioms save pavyksta atrasti būtent tokioje sistemoje, nepaisant to, kad įprastinėje visuomenėje jiems gyventi sunku.

Nors „vaivorykštė“ ir skelbia, kad čia visi yra lygūs, ilgiau joje pagyvenęs pamatai, kaip išsiskiria savi lyderiai ir susikuria tokia pat visuomenė. Atrodo, kad žmonės, kuriems nepavyko savęs atskleisti įprastinėje aplinkoje, ten sukasi it bitutės ir sugeba tiek nuolatos tiekti, tiek gaminti maistą keliems tūkstančiams žmonių, rūpintis, kad viskas būtų pastatyta laiku ir vietoje, o stovyklos centre liepsnotų laužas. Labai atsiskleidžia ir šalių mentalitetai. Pavyzdžiui, vokiečiai ten įprastai viską stato ir būna pagrindiniais inžinieriais, o iš Izraelio atvykę žmonės nuolat visus linksmina muzika.

Taip pat reikėtų paneigti mitą, kad šiuose susitikimuose pilna svaigalų. Gal JAV jų daugiau, tačiau Europoje jų beveik nėra. Tiesa, JAV „vaivorykštės“ susitikimai yra beprotiškai dideli, kadangi čia ir kilo pati tradicija. Kiek žinau, į paskutinę „vaivorykštę“ ten atvyko aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių, tad tokiame renginyje nebėra tikros šeimos dvasios, atsiranda daugybė skirtingų virtuvių, laužų ratų ir žmonių kompanijų.

- Kur ir kada vyksta vaivorykštės susitikimai?

- Pagrindinė Europos „vaivorykštė“ vyksta vasarą vis kitoje šalyje. Kartais atrodo, kad daugybė žmonių ten atvažiuoja tiesiog praleisti atostogas, nes visi tuo metu turi daug laisvo laiko. Čia kartais atsiranda lengvas festivalio prieskonis, nes jauti, kad ten susirinkę žmonės „vaivorykštės“ metu džiaugiasi įdomiu gyvenimu, tačiau žinai, kad grįžę namo jie taip nebegyvens ir nepuoselės jos idėjų. Tuo tarpu pasaulinis „vaivorykštės“ susitikimas dažniausiai organizuojamas ne atostogų metu, kuomet ne visi turi laisvo laiko, tad ten atkeliauja žmonės, kurie gyvena tikrai įdomų gyvenimą ir kasmet atvyksta į kažkurią pasaulio dalį papasakoti savo istorijų, pasidalinti tuo, ko išmoko ir panašiai.

Vietinės „vaivorykštės“ vyksta kiekvienoje šalyje skirtingu metu. Jos dažniausiai yra labai mažos, draugiškos, šeimyniškos. Čia visi vieni kitus pažįsta ir visiems tiesiog gera vėl susitikti.

- Kaip vyksta pats renginys ir kaip didžiųjų „vaivorykščių“ metu visą šeimą aprūpinti maistu?

- Kiekvienoje „vaivorykštėje“ yra viena ar kelios bendros virtuvės, kuriose nuolat gaminamas maistas. Valgoma kartu, o už jį atsilyginama į magišką virtuvės kepurę įmetant pinigėlį. Čia kiekvienas duoda tiek, kiek gali. Po renginio likę pinigai atiduodami tai šaliai, kurioje  „vaivorykštė“ vyks kitąmet, kad būtų už ką viską pradėti. Taip viskas ir tęsiasi.

Visuomet yra žmonės, kurie atvyksta anksčiau. Jie pastato virtuvę, tualetus, įrengia pagrindinę laužavietę. Labiau patyrę žmonės vadovauja pačiai virtuvei, mat reikia maistu aprūpinti kelis tūkstančius žmonių, žinoti porcijų dydžius, teisingą maisto paskirstymą. Čia ir atsiskleidžia organizaciniai žmonių gebėjimai.

Denisas Vėjas

Gruodžio mėnesį Portugalijoje turėtų prasidėti „vaivorykštė“ ant vandens. Daugybė žmonių Floridoje dabar nebepajėgia išlaikyti savo jachtų, tad pardavinėja jas itin pigiai, o „vaivorykštės“ žmonės jas perka ir žada visi susitikti prie Portugalijos krantų ir po to plaukti aplink Afriką.

Štai pasauliniame „vaivorykštės“ susitikime maistą kiekvieną dieną gamina vis kita šalis. Kai buvau Meksikoje ir atėjo laikas gaminti japonams, jie keliems tūkstančiams žmonių pagamino suši. Negana to, gavome ne po vieną gabalėlį, o po pilną lėkštę visokiausių japoniškų gėrybių. Buvo išties įspūdingas reginys.

- Kodėl tu ten važiuoji?

- Kadangi apvažiavau jau kokius penkiolika „vaivorykštės“ susitikimų, ten visuomet sutinku labai daug draugų. Atrodo, kad atvažiuoji į naują vietą, o ten - krūva pažįstamų. Su „vaivorykšte“ man taip pat labai lengva ir gera keliauti, nes čia visada sutinki daug įdomių žmonių, kad ir kur nuvažiuotum surandi daugybę naujų bičiulių ir atrodo, kad gali keliauti skersai išilgai naują šalį ir kiekvienoje vietoje turėsi ką aplankyti. Taip daug lengviau susiplanuoti kelią, surasti, kur ir su kuo važiuoti toliau bei sugalvoti naujų beprotiškų idėjų.

- Ką tokio įdomaus pats esi nuveikęs?

- Greičiausiai pats įdomiausias nuotykis buvo Izraelyje, kuomet su grupele žmonių pėsčiomis perėjome visą šalį su asilu. Tuo tarpu Maroke su didžiuliu karavanu patraukėme į Afrikos gilumą, tik čia viskas vyko labai lėtai, tad atsiskyrėme ir patys autostopu nuvažiavome kiek greičiau. Taip keliavom po Mauritaniją, Senegalą, Burkina Fasą, Malį ir grįžome į Maroką.

Apskritai, su „vaivorykšte“ keliauti tiesiog paprasčiau. Jei sužinau, kad kažkokiame įdomiame regione vyksta  „vaivorykštė“, tiesiog važiuoju ten, o po to visi keliai atsiveria patys. Štai šiemet nuspręsti yra kiek sunkiau, nes didžiosios „vaivorykštės“ vyks itin arti, o norisi keliauti kur nors toliau. Tiesa, gruodžio mėnesį Portugalijoje turėtų prasidėti „vaivorykštė“ ant vandens. Daugybė žmonių Floridoje dabar nebepajėgia išlaikyti savo jachtų, tad pardavinėja jas itin pigiai, o „vaivorykštės“ žmonės jas perka ir žada visi susitikti prie Portugalijos krantų ir po to plaukti aplink Afriką.

Denisas Vėjas

Tiesa, ten buvo kilęs ir didžiulis, mus izoliavęs, gaisras. Iš abejų pusių mus supo uolos, o priešais vandenyną esančios kokosų plantacijos užsiliepsnojo nuo kaimo atnešto gaisro. Visą naktį viskas degė, bet laimei, ryte užgeso ir niekas nenukentėjo.

- Kokia buvo paskutinė tavo aplankyta „vaivorykštė“?

Paskutinį kartą buvau Gvatemaloje, kuomet vyko didelė, labai ypatinga „vaivorykštė“, o vėliau visi likusieji persikėlėme į Meksiką.

Gvatemalos „vaivorykštė“ buvo nepakartojamo grožio, nors ir vyko pačiame liūčių sezono įkarštyje, kuomet visą laiką pliaupia lietus, o vos išlipus iš palapinės vandens ir purvo būna iki kelių. Aš ten praleidau tris savaites ir kiekviena diena buvo ypatinga, nes atmosfera buvo itin draugiška. Tuo metu „vaivorykštėje“ dalyvavo maždaug penki šimtai žmonių ir kadangi buvo šalta ir šlapia visi visą laiką būdavo kartu.

Susitikimo vietoje buvo pastatyta milžiniška virtuvė su bambukiniu stogu, tad visi ten ir glausdavosi, gamindavo, grodavo muziką. Buvo labai gera, nepaisant to, jog visur buvo taip drėgna, kad dvi savaites negalėjome užkurti jokio pagrindinio laužo.

- Kuri „vaivorykštė“ tau paliko didžiausią įspūdį?

- Žinoma, patį didžiausią įspūdį palieka pirmoji „vaivorykštė“. Man tai buvo Serbijoje, tuo metu atrodė, kad patekau į visiškai kitą pasaulį. Po to pripratau.

Visos vaivorykštės būna skirtingos ir visose jose būna smagu. Štai paskutinį kartą Meksikoje buvo nepaprasto laukinio grožio „vaivorykštė“, žmonių nepaliestame paplūdimyje. Nardydamas ten galėjai girdėti banginius, matyti ant kranto išmesta planktoną ir tikrą laukinę gamtą. Tiesa, ten buvo kilęs ir didžiulis, mus izoliavęs gaisras. Iš abiejų pusių mus supo uolos, o priešais vandenyną esančios kokosų plantacijos užsiliepsnojo nuo kaimo atnešto gaisro. Visą naktį viskas degė, bet laimei, ryte užgeso ir niekas nenukentėjo.

- Esi sutikęs žmonių, kurie tik taip ir gyvena, kad keliauja iš vienos „vaivorykštės“ į kitą?

- Taip, yra tokių, kurie yra visiškai atsidavę šiai idėjai ir joje mato pasaulio ateitį. Tarp jų yra ir labai primityvių, ir labai įdomių bei protingų žmonių, kurie ne tik šneka, kad reikėtų taip gyventi, bet ir perka žemes bei kuria nuolatines „vaivorykštės“ bendruomenes.

Citata

Kiekvienas toks susitikimas prasideda jauno mėnulio užtekėjimu bei tęsiasi visą mėnesį. Susitikimo vietoje pastatoma bendra virtuvė, kurioje kelis kartus per dieną visai vaivorykštės „šeimai“ gaminamas maistas.

- Ar praleidus tiek ypatingo laiko kartu, nebūna sunku iš ten išvažiuoti?

- Ilgainiui prie to pripranti, o be to, keliaudamas tuos pačius žmones sutinki vėliau ir kartais būna net įdomiau daugiau pabendrauti po renginio. Kartais atrodo, kad pats smagumas ir prasideda po „vaivorykštės“, kai su daugybe žmonių susitinki važiuodamas toliau ir truputį pakeliauji kartu.

- Jei reikėtų papasakoti apie vieną įdomiausių „vaivorykštėje“ sutiktų žmonių, kas jis būtų?

- Tai būtų italas Džiuzepė, kuris jau daug metų keliauja po visą pasaulį ir paskutiniuosius aštuonerius metus į visus klausimus sau atsako mesdamas monetą. Užduoda klausimą daryti vieną ar kitą dalyką, ar ne, ir meta monetą, kuri jam viską pasako. Jį sutikau Maroko „vaivorykštėje“ keliaujantį po Afriką.

- Ačiū pokalbį!