Labai intriguojanti „Gryno“ publikacija „Lietuvos miestų pavadinimų kilmė – tik upės ir pavardės?“ tiek pavadinimu, tiek komentarais, tik tekstas labai jau mažai apie Lietuvą besidominčio žmogaus... Gal tikėtasi pasislėpti už jau senokai Anapilin iškeliavusio prof. Aleksandro Vanago šešėlio? Atsiprašau gerb. Akademiko už tuos neišprusėlius, kurie manipuliuoja jo vardu net neįsigilinę į jo visą veiklą ir to meto sąlygas. Kartu pateikiu keletą savo pamąstymų šiuo klausimu.
Pirmiausia, noriu sutikti, kad dalis miestų, miestelių ir gyvenviečių pavadinimų greičiausiai kilo nuo upės ar ežero, prie kurio jie įsikūrę, vardo. Tai – Panevėžys, Panemunėlis ir kiti vardai su priešdėliu „pa“. Tačiau tik nedaugelį miestų, ir tik jaunesnių, pavadinimus galima kildinti iš pavardžių. Juk Lietuvos gyventojai seniau pavardžių iš viso neturėjo – jos atsirado tik vėlyvaisiais viduramžiais, surašant valstiečius lažininkus. Dėl to dar ne taip seniai visi kai kurių kaimų gyventojai turėjo vieną pavardę, nors ir nebuvo tarpusavyje giminės... Tik sunku pasakyti kuriais atvejais gyvenvietės pavadinimas būdavo parenkamas kaip pavardė viso kaimo žmonėms, o kuriais kaimui pavadinimas būdavo duodamas pagal ten gyvenusių daugumos gyventojų pavardę. Taigi, jei nekalbėsime apie kaimus, tai tik nedaugelio didesnių miestų pavadinimai galėjo atsirasti iš pavardžių.
Kaip teisingai paminėta komentaruose, lietuviai šiuose kraštuose gyvena nuo pat ledynmečio pabaigos. Kadangi to meto gyvenimas labai priklausė nuo gamtos, todėl ir daugumos kraštovardžių kilmė sietina su gamta. Pirmiausia, gyvenamoji vieta privalėjo turėti fiksuotą objektą, pagal kurį galima būtų atsekti minimą vietą. Tai būdavo kokie nors ypatingi medžiai, dažniausiai - ilgaamžiai ąžuolai. Todėl pats dažniausias gyvenvietės vardas Lietuvoje – Ąžuolynė. Taip vadinama net penkiolika kaimų. Dar yra dešimt Paąžuolių, devyni Ąžuolytės, septyni Ąžuolijos, penki Paąžuolės kaimai. Taip pat žinomi Lieporiai (nuo liepos), Klevyčia (nuo klevo), Viekšniai (ten augusios trys vinkšnos) ir daug kitų su medžiais susijusių gyvenviečių. Taip pat dalis miestų, miestelių ar gyvenviečių turį tą patį vardą, kaip ežeras, ant kurio kranto jie įsikūrę – Vištytis, Daugai ir kt. ar upė. Tačiau šiuo atveju tik naujesnių miestų ar ežerų vardų kilmė aiški: Visaginas – nuo Visagino ežero, Kauno marios – nuo Kauno, Elektrėnų marios – nuo Elektrėnų. Tuo tarpu dėl kitų vietovardžių, neturint pakankamai istorinių duomenų, per drąsu būtų teigti kurio iš jų vardas pirminis: Alytus – Alytupis, Anykščiai – Anykšta, Daugai, Vištytis...
Be medžių vardų ir vandenvardžių, gyvenamosios vietos neretai gaudavo vardą ir su bendrine šaknimi – Akmenė, Šiluva, Laukuva, Santaka, Girionys, Elektrėnai ir pan. Taip pat, nustatant vietovardžio kilmę, negalima apsiriboti vien lingvistiniais tyrimais. Visų pirma, per daug metų jie galėjo būti kitataučių raštininkų ar metraštininkų ir iškraipyti. Pavyzdžiui, Šventėnai – Švenčionys. Kita vertus, būtina įvertinti ir visas istorines ar gamtines aplinkybes. Taigi, vietovės vardas gali neturėti nieko bendro su panašią šaknį turinčiais mūsų vartojamos ar senosios kalbos žodžiais. Pavyzdžiui, Klaipėda (man asmeniškai) savaime siejasi su keliaujančiom kopom ar kopų papėde. Šiauliai – su šauliais. Iš vienos pusės tuose kraštuose žmonių gyvenama labai seniai, tad galima sąsaja su šauliais medžiokliais (net deivė Medžiojama buvo vaizduojama su lanku ant peties). Antra vertus, ten vyko itin nuožmios kovos, tad galima sąsaja ir su šauliais karžygiais. Bet galima šio vardo kilmė ir nuo Saulės – nelabai toli, prie Platelių ežero senovėje buvo didžiausia Europoje Saulės šventykla. Alytaus vardas labai mįslingas, bet aš jį siečiau su Lietuva ar lietuviais, nes tai buvo lietuviškų žemių, į kurias jau vargiai beįkeldavo koją priešas, pradžia.
Taip pat nemažai vietovardžių ir susijusių su ypatingais žmonėmis. Ypač populiarus tokio pobūdžio vardas su šaknimi kunig-, kurį galima sutikti beveik visoje Lietuvoje. Kodėl jis toks populiarus? Gal būt lietuviai nuo seno buvo labai religingi? Ne. Juo labiau, kad retose Kunigiškėse aptiksi krikščionišką bažnyčią ar senojo tikėjimo aukuro liekanų. Reikia pažymėti, kad senovėje kunigu buvo vadinamas ne šventikas, o genties ar net tam tikros žemės valdovas arba mūsiškai kalbant administratorius (panašiai, kaip vokiečių kionig). Aukštesnysis valdovas, kuriam privalėjo paklusti kelių žemių kunigai, buvo vadinamas kunigaikščiu. Tuo tarpu išminčiai šventikai buvo vadinami kriviais ar vaidilomis. Tik vėliau, į Lietuvą skverbiantis krikščionybei, norėta sureikšminti bažnyčios dvasinį vadovą, todėl jam buvo suteiktas kunigo – vietinio administratoriaus vardas.
Taigi, Kunigiškės ne visuomet turi ką nors bendro su religija, tuo tarpu visai priešingai su vietovardžiu, turinčiu bendrinę šaknį švent- Šventa, Šventoji, Švenčionys ir pan. Toks pavadinimas rodo, kad ši vieta tikrai buvusi šventa. Kita vertus, Lietuvoje nuo seno gerbiamas mirusiųjų atminimas, todėl ne tik kai kurių švenčių (Velykos, Vėlinės), bet ir net brangiausias kovinis simbolis – vėliava siejasi su žodžiu „vėlė“. Tad nieko stebėtino, jei kas norėtų su šiuo žodžiu susieti tokius vietovardžius kaip Veliuona, Vilnius ir pan.
Kyla klausimas: kodėl taip nedaug didesnių miestų turi senovinius vardus? Atsakymas paprastas: nedaug teturime mums pasiekiamų rašytinių Lietuvos istorijos šaltinių, todėl nežinome ar senovėje būta daugiau sakralinių vietovardžių. Juk senosios pilys, gyvenvietės, kurias težinome iš legendų ir padavimų taip pat turėjo savo vardus... Tačiau urbanizacija Lietuvoje prasidėjo tik vėlyvaisiais viduramžiais ir daugelis miestų išaugo stambesnių dvarų, kurie buvo ženkliai jaunesni nei tose apylinkėse buvusios pirmykštės gyvenvietės ar senovinės pilys, kurių vardų jau niekas ir nebeatsiminė.
Kaip žinia, daugelis naujųjų dvarų tiesiog ir buvo vadinami pagal jų šeimininkus, dažnai kitataučius kolonistus. Tai taip ir atsirado kai kurie miestų ir miestelių vardai kildintini iš pavardės. Savaime suprantama, daugiausia ne iš senųjų lietuviškų vardų, o iš naujai į mūsų kraštą atklydusių, krikščioniško vardo šaknį turinčių pavardžių - Joniškis, Jonava ir pan. Iš miestų ir gyvenviečių vardų, susijusių su senesnėmis žinomomis pavardėmis, galima paminėti Radviliškį, legendiniais vardais – Vidmantus (kunigaikštis Vidmantas), Uteną (kunigaikštis Utenis), Kauną (kunigaikštis Kunas, beje, minimas rusų kronikose), Lentvaris (kunigaikštis Liutavaris) ir pan.
Istorija taip susiklostė, kad ne visos gyvenvietės, turinčios senovinius pavadinimus, išaugo į miestus, o tai dažną gali ir klaidinti, bet mes privalome žinoti, kad didžioji dalis lietuviškų miestų, miestelių ir gyvenviečių pavadinimų kilę iš gamtos, formavusios mūsų pasaulėžiūrą, ir gamtinės aplinkos, iš mūsų senojo tikėjimo.