Prieš gerą pusmetį Vilniuje gyvenanti šeima ieškojo sodybos šeimininko Anykščių rajone.
Reikia pripažinti – net didmiesčio gyvenimu ir savo darbu patenkinti žmonės išgirdę apie tokias „pareigas“ suklūsta ir pamėgina įsivaizduoti save, gurkšnojantį rytinę kavą saulei tekant pro eglių viršūnes, ir Šventajai čiurlenant čia pat – už kelių metrų.
Šiuo metu sodyboje darbuojasi pusamžė pora.
Gyvenimas nuostabioje gamtoje už nedidelį atlyginimą
Apsigyvenę sodyboje jos prižiūrėtojai neretai nusprendžia išnuomoti savo buvusį būstą, nebesirūpina mokesčiais ar nuo kompiuterio paraudusiomis akimis. Jie gauna galimybę, kurios pačių finansinės galimybės greičiausiai neleistų įgyvendinti.
Tiesa nesitikėkite, jog gyvendami svetimoje sodyboje susitaupysite saviškei – dažniausiai už sodybos priežiūrą siūlomas vidutinis atlyginimas - apie 1000 litų.
Nedaug? Kartais šeimininkai už darbą siūlo priedus, priklausančius nuo sodybos lankytojų kiekio ar viršvalandžių.
Taigi sodybų prižiūrėtojo darbo pasiūlymas – įdomus ir nekasdieniškas. Tačiau kodėl kaimo turizmo verslo vystytojai skundžiasi praradę viltį surasti normalių darbuotojų? Kokių įgūdžių reikalaujama iš pasiūlymu susidomėjusių kandidatų? Tuo domėjosi GRYNAS.lt
Darbo rankų trūksta „prie ūkio“ ir „prie virtuvės“
Sodybos „Untupiai“ šeimininkas Egidijus Matelis prisipažįsta – šeimos rankų jau ima stigti visiems sodyboje reikalingiems darbams nudirbti. Šiais metais jis greičiausiai ieškos naujų darbuotojų.
„Darbuotojo reikės ūkio darbams: žolės pjovimui, malkų skaldymui, pečiaus kūrenimui. Čia viena kryptis. O kita – maisto gaminimas. Maistui gaminti gal net dviejų žmonių reikės, o prie ūkio darbų, kol kas užteks vieno. Ar ieškosiu moters, ar vyro? Aš taip neskirstau, man svarbiausia, kad žmogus padarytų darbą“, - dėstė E. Matelis.
Visgi šeimininkas nekonkretizavo, koks galėtų būti sodybos virėjos ar ūkvedžio atlyginimas.
„Įvairiai gali būti, priklauso nuo žmogaus, ką jis sugeba, koks tas žmogus. Dar negalėčiau nuspręsti“, - teigė sodybos šeimininkas.
Darbas ne dėl pinigų
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas pripažįsta, jog tarp visų asociacijos narių, samdančių svetimus darbuotojus, ne savo šeimos narius – vos keli procentai.
„Praktiškai neįmanoma, - trumpai situaciją įvertina L. Žabaliūnas.- Žinau atvejį, kai dėl administratoriaus darbo sodyba patyrė keliasdešimt tūkstančių litų nuostolį. Žmonės nevertina to. O šiame darbe tikrai nėra didelių atlyginimų, nėra darbo laiko. Reikia turėti kitokią vidinę motyvaciją, kodėl tu nori tą darbą dirbti, kodėl tu nori padėti šeimininkui šiame versle? Kaimo turizmas yra savotiška filosofija. Tu turi sukurti jaukią, patrauklią, nuoširdžią aplinką savo svečiui. O jei piniginės motyvacijos nėra – vargu, ar samdomas darbuotojas sugebės tokią aplinką svečiams sukurti. Teoriškai viskas tikrai atrodo labai įdomu ir gražu. Praktiškai – sunkiai įgyvendinama. Personalui sukurti tą atmosferą, kad svečiai atvažiuoja pas Tave į svečius. Tada jau geriau šeimininkas verčiasi per galvą, pats važiuoja, kad priimtų svečius.“
Entuziazmas dirbti išblėsta per kelias dienas
Šeima gyvena Druskininkuose, jų sodyba yra Lazdijų rajone. Kadangi šiuo metu žiemos sezono metu lankytojų itin mažai, verslininkui tiesiog nėra galimybės samdyti žmogų visiems metams.
„Trikojo“ šeimininkas galiausiai rado sprendimą - vietinį vyresnio amžiaus gyventoją trumpalaikiams ūkio darbams pasikviečia tuomet, kai reikia. Vyras dirba pagal verslo liudijimą, jo atlyginimas siekia apie 50 litų per dieną, taigi apie 1000 litų per mėnesį.
Darbas ar pašalpos?
Sodybos savininkas pridūrė, jog kaimo turizmo sektoriui šiuo metu – blogesni laikai nei prieš krizę.
Anksčiau niekas nesiteiraudavo net namelio kainos – prisimena vyras.
„Na, juk Vilniuje uždarbis gerokai didesnis...O kad atsirastų kažkas, kas norėtų ten (kaimo turizmo sodyboje, -red. past.) nuolat gyventi –na, susigalvotų tam kaime kokios nors veiklos – aš tokios vilties net neturiu“, - svarstė A. Daugėla.
Sodybos „Vieversynė“ Rokiškio rajone bendrasavininkas Rolandas Jasiūnas teigia, jog mokant normalią algą galima rasti gerus darbuotojus, tačiau kaime žmonės nuolat sveria darbo ir pašalpų naudą.
„Mes dirbame visus metus, tačiau kaimo žmonės tiesiog negali legaliai dirbti. Kodėl? Jei tik dirba legaliai, negauna visokių ten pašalpų, maitinimų, šildymo (kompensacijų, - red. past.). Jiems tiesiog neapsimoka dirbti. Tu jam nesugebėsi tiek išmokėti, kiek jis gauna pašalpų. Kol kas taip ir gyvenam“, - pasakojo sodybos šeimininkas.
Sodyboje „Vieversynė“ darbuotojai gauna nemokamą apgyvendinimą ir aukštesnį, nei minimalų atlyginimą.
„Jeigu moki vidutinį atlyginimą – Lietuvos mastu - turėsi gerą personalą. Kiti skundžiasi: „et, darbuotojai nemoka net žolės nupjauti!“, bet gi už kelis šimtus litų nėra motyvacijos dirbti. Su darbuotojais mums problemų nėra, tačiau apstu - su valstybės mokesčių politika. Pasiūlai žmogui dirbti legaliai, ir nelieka norinčiųjų, - atskleidė R. Jasiūnas ir pridūrė, jog kaimo turizmo sektoriuje vis dar juntamas nuosmukis.
Gamta ir... 40 nešvarios patalynės komplektų
Vieną iš kaimo turizmo sodybų prižiūrinti Marija (vardas pakeistas) sako, jog šis darbas nėra toks romantiškas, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti.
„Darbas – pakankamai sudėtingas. Žinoma, nėra katastrofa, bet iš lankytojų pusės būna įvairiausio nepasitenkinimo. Visos problemos juk pakimba ant to, kuris priima svečius... Kol kas dar lengviau, nes žiemos sezonas. Bet žmogus prieš mus išėjo dėl nuovargio. Čia – keturi nameliai, vasarą – dar ir žolynų priežiūra. Pamėginkite įsivaizduoti vien tokią situaciją: nunešti ir parnešti 40 patalynių, jas nuvilkti ir apvilkti. Nesakyčiau, kad tai galima pavadinti „svajonių darbu“. Na, gal dėl to, kad mes tokie „kaimiečiai“. Ir man ta gamta – jokia euforija, visuomet augau tokioje aplinkoje“, - „svajonių darbo“ idilę į realybę grąžino moteris.
Dėl atokios sodybos vietos, moters teigimu, jie sunkumų nepatiria.
„Idealiausi žmonės iš sodybos savininkų pozicijos būtų šeima, kuri jau užauginusi vaikus, dar pakankamai fiziškai stiprūs ir nori kažkur kitur gyventi, - šypsosi kaimo turizmo sodybos prižiūrėtoja. - Esame girdėję pasakojant jog tokiame darbe labai nori dirbti žmonės, išėję iš įkalinimo įstaigų. Ar tiktų jaunimui? Jaunas gerai, nes jis greičiau bėga ir turi fizinių galių daugiau. Bet žinote... čia labai reikia kantrybės bendraujant su žmonėmis. Kam skirtas šis darbas? Kantriems, komunikabiliems, stipriems. Ir tiems, kas norėtų daugiau pabūti vieni, o ne būry žmonių. Turiu omenyje – savų žmonių, draugų. Čia ir abejoju dėl jaunimo tinkamumo tokiam darbui – juk jaunas žmogus nori dar visko daug nuveikti, šalia darbo.“
Paklausta, ar užtenka laisvadienių, moteris teigia, jog nors darbo grafikas nėra aiškiai apibrėžtas, žmonių gali nebūti ir porą dienų, ir savaitę. Tuo metu sodybos prižiūrėtojai tiesiog poilsiauja.
„Tik niekad nežinai, kada bus tie laisvadieniai. Gali būti pirmadienis-antradienis, o gali – pirmadienis ir penktadienis. Negali žinoti, kaip susiklostys“, - pasakojo sodybą prižiūrinti moteris.
Prižiūrėtojams - sodybos raktai ir alga
Sodybos prižiūrėtojai turi rūpintis ne tik ūkine dalimi, tačiau nuo jų priklauso, ar lankytojai sugrįš bei ar sužinos apie šią sodybą.
Ne vienas šio sektoriaus verslininkas atidavęs tokį turtą į samdomų darbuotojų rankas, negalėtų ramiai miegoti naktimis.
Tačiau R. Kirdulis, kandidatus savo sodybai prižiūrėti atrinkęs iš maždaug 100 norinčiųjų teigia, jog su jais bendrauja remdamasis sąžiningumo principais, ir kol kas jokių nuostolių dėl darbuotojų kaltės nepatyrė.Verslininkas pripažįsta, jog kiekvienu atveju taip gali nutikti.
Sodyboje „Merkio slėnis“ visuomet tvarkėsi ir šiuo metu tvarkosi samdyti žmonės.
„Aš ir anksčiau buvau susidūręs su darbuotojų paieška ir atranka. Tai palengvino suvokimą, kokių žmonių man reikia ir kokie reikalavimai kandidatams turėtų būti keliami. O kandidatų, per dvi dideles paieškas, kreipėsi maždaug po šimtą žmonių. Pirmoji atrinkta šeima atkrito po gero pusmečio, nes negalėjo sodybos priežiūros suderinti su savo turimu valdišku darbu. Jie pasirinko sakykim, stabilumą. Vėliau jau buvau susirašęs kriterijus, kokie tai turėtų būti žmonės. Atsirinkti kandidatą, kuris tvarkytųsi su komercine dalimi, ir su ūkine dalimi – sunki užduotis. Jei klaustumėt statistiškai, kiek žmonių iš to 100 galėtų tai daryti – būtų 1 arba 2“, - kalbėjo R. Kirdulis.
Nesitikėjo, jog sodyboje gali prireikti botų
„Merkio slėnio“ savininkas prisiminė, kaip kandidatų į sodybos prižiūrėtojo pareigas prašė įsivaizduoti sodybą tamsią, šlapią, žliaugiant lietui rudenį arba ankstyvą pavasarį.
„Yra visa krūva ūkinių reikalų, susijusių ir su nuotėkomis, su elektra, ir su visokais užšalimais, atitirpimais. Jau nekalbant apie nuolatinį kūrenimą, nes sodyba neturi centrinio šildymo. Šildoma malkomis, kurių turi nebijoti susikapoti, nebijoti kirvio“, - pasakojo verslininkas.
R. Kirdulis tinkamiausius kandidatus pakvietė apžiūrėti sodybą ir perspėjo, jog pasiimtų guminius batus.
„Kai žmogus atsako, jog tų botų neturi... Na, tai nedidukė, bet reikšminga man smulkmena. Jeigu žmogus per savo gyvenimą nėra „užgyvenęs“ botų, ar jam jų iki šiol tiesiog nereikėjo, vadinasi, vargu ar jis „prilips“ sodyboje“, - prisiminė darbuotojų atrankos niuansus R. Kirdulis.
Verslininkas teiraudavosi žmonių, ką jie veiktų sodyboje laisvalaikiu. Dauguma kandidatų čia atskleidė savo menišką prigimtį ir svajodavo, kaip rašytų, tapytų ar kurtų eilėraščius.
„Negalėčiau išskirti kaimo ir miesto gyventojų. Nes turbūt paėmę bet kurį daugiabutį ir sustatę jame gyvenančius žmones rastume labai įvairių charakterių, būdo žmonių. Man vienas svarbiausių kriterijų – darbštumas. Nors jį aš įsivaizduoju vienaip, jūs – kitaip. Žmogus negali ilgai sėdėti vienoje vietoje ar žiūrėti televizorių. Darbų „prie ūkio“ kaime tikrai yra daug. Jei mėgintumėte kalbėtis su ūkininkais apie televiziją, knygas ar kultūrą, greičiausiai jie jums atsakytų, kad tam tiesiog elementariai neturi laiko“, - svarstė kaimo turizmo sodybos savininkas.