Rugpjūčio 29-osios rytą Trakų policijos komisariato atstovai žurnalistams patvirtino, jog dėl šio įvykio pradėtas įkiteisminis tyrimas.
„Gyvenu Vilniuje, bet šunį dažnai palikdavau Trakuose tėvams. Jie turi sodybą ir ten gyvena. Šalia namų yra didžiulis miškas, kuriame su šuniu dažnai vaikščiodavome, tad tai, jog jis paspruko iš aptvertos teritorijos stipriai nenustebino. Kadangi šuo medžioklinės veislės, visada sugrįždavo namo, net ir pabėgęs medžioklėse. Sekančią diena buvo šuns ieškoma visame miške ir aplinkiniuose kaimuose“, - pasakoja vilnietis Kailo šeimininkas.
„Tuo metu buvau išvykęs. Tad tėvai sugalvojo iki šio žmogaus nuvažiuoti paklausti, ar kartais nematė mūsų šuns. Nuvažiavo, tas paklausė: „Toks juodas? Na, tai aš jį nušoviau.“, - perpasakojo šuns šeimininkas.
D. D. teigia, jog kaimynas turi kaimo turizmo sodybą ir ginklas jam yra išduotas savigynai, tačiau konkrečios priežasties, kodėl reikėjo nušauti šunį, jis nenurodė.
D. D. namiškiai pagal kaimyno nurodymą atrado gulintį šunį ir jį palaidojo. Jie nesikreipė į policiją.
„Jis pats (šunį nušovęs kaimynas, - red. past.) augina arklius. Arkliai laksto po kaimą, daro bėdų kitiems žmonėms. Lygiai, kaip ir prieš 20 metų lakstydavo šunys. Ištrypia žolę. Ir niekas nežino, kodėl jis taip elgiasi...,“ - stebėjosi vyras.
Vakar D. D. parašė pareiškimą Trakų policijos komisariate. Jis teigė, jog to paties kaimo gyventojas tikrai turėjo atpažinti jų šunį, nes ne kartą lankėsi pas tėvus svečiuose, be to, vasarą pats D. D. dažnai vedžiodavosi šunį po kaimą ir miškus.
„Priklausė Lietuvių skalikų augintojų sąjungai, dalyvavo parodose ir medžiokliniuose bandymuose. Iš jų turėjo labai aukštų įvertinimų. Šuo buvo labai perspektyvus. Jis man buvo ir augintinis, ir draugas“, - kalbėjo šeimininkas.
Pasiteiravus, kokia bausmė jo nuomone būtų pakankama už tokį elgesį su gyvūnu, D. D. teigia, jog jam tai tas pats, lyg būtų nušautas artimas žmogus. Jo nuomone, už tokius dalykus turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Kaimo gyventojas: taip, aš nušoviau
Šuns nušovimu įtariamas Laimūnas Rožukas su žurnalistais buvo itin atviras.
„Taip, aš nušoviau. Reikalas tame, kad jis vaikė mano avis. Aš jį jau seniai gaudžiau. Jau ketvirtą ar penktą kartą atklysta. Vieną kartą nepataikiau... Galvojau, kad iš miesto kas atvežė ir pametė. Arba žvejų. Tikrai nemaniau, kad jis kaimynų. Su visais kaimynais apkalbėjau, kažkaip, lyg ir nieks neturi tokio šuns. O paskui pasirodė, kad jis kaimynų,“ - kalbėjo kaimo turizmo sodybos savininkas.
L. Rožukas apgailestavo ir dėl šuns veislės - jo nuomone, tokia veislė Lietuvoje labai reikalinga, svarbi.
„Nežinau, kažką kitaip būčiau daręs, jei būčiau žinojęs, kad tokia veislė. O jei būčiau žinojęs, kad kaimynų, tiesiog būčiau paprašęs, kad prisirištų,“ - svarstė Trakų rajono gyventojas.
L. Rožukas buvo informuotas, jog dėl jo elgesio parašytas pareiškimas policijai.
Paklaustas, kaip ketina atlyginti padarytą žalą, vyras susimąstė:
„Atlygint? Suprantat... Jis buvo mano žemėje, vaikė mano avis. Ir tai jau ne pirmą kartą. Mes su kaimynais aptarinėjom, kieno gi tai gali būti šuo?,“ - kalbėjo vyras.
Jis skundėsi, jog palaidi šunys dažnai jo gyvuliams kelia problemų, benamiai keturkojai yra papjovę jau 4-ias avis. Tuomet šunys buvo netoli Lentvario gyvenusios moters, kuri ūkininkui turėjo atlyginti už avis.
Kadangi Lietuvių skalikas iš L. Rožuko šunų kartais nugvelbdavo maisto, vyras padarė išvadą, jog jis neturi šeimininko.