Nerimauja dėl jaunimo švietimo
Pasaulio biologinė įvairovė dėl žmogaus veiklos labai skurdėja. Kasmet išnyksta ar į saugotinų sąrašus įrašoma daugybė gyvūnų ir augalų rūšių, sako gamtininkas Romualdas Barauskas, leidyklos „Lututė“ direktorius. Joms grėsmę kelia ne tik neatsakingas naudojimasis gamtos ištekliais, tarša, bet ir gamtos nepažinimas. Todėl reikia šviesti žmones, ypač jaunąją kartą.
„Ypač neramu dėl jaunimo švietimo. Mano galva, prieš kelis dešimtmečius pradėta Lietuvos švietimo sistemos reforma, nemažai perėmusi iš Vakarų šalių, tam turėjo neigiamos įtakos. Gamtosauginis moksleivių švietimas buvo integruotas į kitus dalykus, todėl faktiškai nebeliko pirminio gamtos pažinimo“, - aiškina leidyklos vadovas.
Jo nuomone, užsienio šalyse vaikai nuo mažens susipąžįsta su gamta tėvų iniciatyva, namų ir šeimos aplinkoje, tad mokykloje toks poreikis nekyla. Tuo tarpu Lietuvoje tokia tradicija, kad žmogus, nedirbantis šioje srityje domėtųsi gamta, skirtų tam savo laisvalaikį, labai silpna. Pirminio gamtos pažinimo nėra ir švietimo įstaigose, todėl auga karta, atitolusi nuo gamtos.
Daugelyje užsienio šalių – ir Europoje, ir JAV, ir Skandinavijoje įprasta, kad žmogaus hobis – gamtos pažinimas. Tie, kurie užsiima visai kitomis veiklos rūšimis, laisvalaikiu vaikščioja su žiūronais ir stebi paukščius. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ornitologų draugija vienija daugiau kaip milijoną narių, atkreipia dėmesį pašnekovas.
„Lututė“ dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, yra keletą laimėjusi ir išleidusi vieną kitą knygą. Tačiau, pasak R.Barausko, tie užsakomieji leidiniai labiau dalykinio pobūdžio, o ne skatinantys pažinti gamtą. Jo nuomone, galėtų būti sukurti specialūs projektai, programos, per kuriuos ateitų lėšos ir būtų finansuojama visuomenės nuomonę formuojanti literatūra. Leidyklos galėtų konkuruoti dėl jos leidimo.
Specializuotų leidyklų tik kelios
„Lututė“ – viena iš kelių Lietuvoje veikiančių specializuotų leidyklų, jau 17 metų leidžianti visuomenei šviesti skirtas knygas apie gamtą. Per šį laikotarpį kartu su siauresnės specializacijos leidiniais jų pasirodė beveik 1 tūkst. Kas mėnesį mažiesiems skaitytojams ji rengia ir žurnalą apie gamtą „Lututė“.
Tokia mūsų tarnystė“, - šypsosi leidėjas. Visi mūsų leidiniai autoriniai, dauguma – lietuviški. Leidžiame ir dalykinę literatūrą, susijusią su gamtos pažinimu. Kitos leidyklos taip pat išleidžia vieną kitą leidinį apie gamtą, tačiau daugiausiai vertimus“.
Spausdintas žodis turi tendenciją menkti, tačiau susidomėjimais knygomis apie gamtą nemažėja. Nors rinka nedidelė, tokių leidinių poreikis yra ir net šiek tiek auga. Kaip ir pirkėjų bei skaitytojų ratas, džiaugiasi R.Barauskas.
Nė karto nebuvo taip, kad išleidus knygą 3 tūkst. egzempliorių tiražu 2 tūkst. būtų tekę atiduoti kaip makulatūrą. Tačiau apie pelnus „Lututė“, turinti 12 darbuotojų šiuo metu, nesvajoja. Vos išsilaiko.
„Mūsų leidykla nekomercinė. Jei geresniais laikais kasmet pasirodydavo ir 70 ar 100 naujų knygų, tai prastesniais tik 10 – 20. Dabar vidutiniškai apie 30 per metus. Paradoksas, bet mūsų specializacija mus gelbėjo sunkiausiu metu“, - dalijasi mintimis pašnekovas.
Pasak jo, apdairiai laviruojant šioje nedidelėje nišoje įmanoma suktis ir išvengti bankroto. Leidykla turi daug įdomių idėjų, sumanymų, tik apyvartinių lėšų trūksta. Joms įgyvendinti reikėtų kokių 300 ar 500 tūkst. litų, kurie gal po penkerių metų ir atsipirks. Tai tam tikra prasme avantiūra, todėl bankai tokių projektų nefinansuoja.
Labiausiai pavykęs „Lututės“ leidinys, praėjusį gruodį galėjęs pretenduoti į labiausiai perkamų knygų dešimtuką buvo „Paukščių pažinimo vadovas“. Dideliu tiražu išleistas populiarusis „Grybų atlasas“, augalų vadovo „Lietuvos žaliasis rūbas“ pasirodė net du tiražai. Perkamos ir knygos apie gyvūnus.
Literatūra turėtų būti remiama
Selemonas Paltanavičius, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas aiškina, kad informacija apie gamtą ir visą gyvąjį pasaulį, kurį vadiname bendriniu biologinės įvairovės vardu, pateikta pačiomis įvairiausiomis formomis, yra viena svarbiausių asmenybės kūrimo ir formavimo proceso veiksnių.
„Mes dažnai nepilnai įvertiname tų leidinių, kurių nepriskirtume „grynąjai“ mokomąjai literatūrai poveikio, o jie – pasakos, apsakymai, pasakojimai – kartais labiau paveikūs ir įtakojantys vaiko ar jauno piliečio sąmonę. Kalbant apie specialiąją literatūrą, didžiausią vaidmenį turėtų atlikti mokyklose naudojami vadovėliai, pratybų leidiniai“, - pastebi jis.
Kas kita – tikslinė literatūra – nuo dienraščio, žurnalo iki spalvinimo knygelės, pažintinės knygos, albumo. Jos paskirtis suformuluota pačioje sukūrimo idėjoje – nė vienas leidinys nerengiamas šiaip sau, jo pasirodymas turi tam tikrus tikslus, siekai pagrindinio rezultato: aiškinti, mokyti, šviesti, formuoti požiūrį.
Nuo tokių leidinių kokybės (ne tik nuo gausos) priklauso visuomenės pasiruošimas mąstyti apie gamtą, savo aplinką, būti pasiruošus pilietiškai reaguoti į daugelį viešai keliamų klausimų. Pagaliau – būti pasiruošus patiems praktiškai dalyvauti šių problemų praktiniame sprendime.
„Mūsų nuomone, turi būti aptariami du svarbūs Lietuvoje leidžiamos literatūros apie gamtą ir biologinę įvairovę, gamtosaugą, aspektai: leidinių gausa ir jų kokybė bei prieinamumas. Vertinant leidinių gausą, ji tikrai nepakankama – labai trūksta pažintinių leidinių skirtingoms amžiaus grupėms, be ko, kaip be abėcėlės, neįmanomas tobulėjimas šioje srityje“, - aiškina jis.
Jeigu jauniausio mokyklinio amžiaus vaikai privalo turėti knygas apie mišką, medį, atskiras gyvūnų grupes, augalus, savo aplinką, apie gamtos apsaugą, tai tokias pat, tik pagal savo amžių, žinias ir poreikius turi turėti vyresnio amžiaus moksleiviai ir, žinoma, suaugusieji. Tokia nuostata iš šalies gali atrodyti patraukliai, tačiau ją įgyvendinti nėra paprasta.
Verstinė literatūra kai kurioms amžinėms skaitytojų grupėms visai netinka, o savo autorių neturime labai daug. Turint omenyje, kad šių leidinių leidyba yra privačių leidėjų planuojama veikla, kuri neremiama, sudėtinga ją įtakoti ir jai kelti reikalavimus, pastebi pašnekovas.
Aptariant literatūros, išleistos per paskutinius 15 – 20 m. poveikį, galima konstatuoti, kad atliktas didelis auklėjamasis, pažinimą skatinantis darbas. Svarbu, kad žmonės laukia tokios informacijos, o leidinių rengėjai, autoriai žino, ko skaitytojui reikia. Leidiniai yra tikslūs, dažnai ne pasyvi informacijos saugykla, bet skatinantys veikti kartu, mokantys konkrečiais pavyzdžiais.
„Ši literatūra negali kurti ypač ženklaus pelno, todėl turėtų būti remiama. Tačiau nelengva pasakyti, kokia literatūra ir kaip, kokia dalimi gali būti remiama. Svarbu turėti išankstinę nuostatą, saugančią, kad lėšos neatitektų menkavertei, verstinei, mūsų visuomenei nepritaikytai literatūrai, prioritetą teikiant originaliems leidiniams“, - pabrėžia S.Paltanavičius.
Žodžiai turi kristi į širdį
Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos paveldo skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė svarsto, kad knyga knygai nelygi. Jei ji parašyta taip, kad žodžiai kristų į širdį, žinoma, turės teigiamą poveikį formuojant požiūrį į aplinką, gamtą, jos tausojimą.
Tačiau šiandien leidžiama daug neįdomių, nepatraukiančių skaitytojų leidinių šiomis temomis. Dažnai jie yra įvairių projektų dalis, vykdomų vien tam, kad būtų „uždėtas paukščiukas“. Be to, tai daugiausiai fotoalbumai arba informaciniai leidiniai, o ne rimta autorinė literatūra.
Paprastai juos rašo žurnalistai, remdamiesi valdininkų informacija, o ne profesionalūs rašytojai. Gamtininkas pastebi, kad užsienio šalyse yra autorių, kurie specializuojasi šioje srityje ir jų kūriniai tikrai „užgriebia“, nepalieka skaitytojų abejingais net ir tada, kai rašoma apie tokius proziškus dalykus kaip šiukšlių rūšiavimas ar energijos taupymas.
Kita problema, kad Lietuvoje intelektualiniai, kūrybiniai gebėjimai labai nuvertinami. Knygoms leisti skelbiami viešųjų pirkimų konkursai, kuriuos laimi pasiūlę mažiausią kainą. Tų pinigų faktiškai užtenka tik leidybos išlaidoms, taupoma kūrinio meninės vertės sąskaita. Nebelieka iš ko mokėti profesionaliems autoriams.
„Mano supratimu, geriau tų leidinių būtų išleidžiama perpus mažiau, bet tikrai vertingų“, - teigia M.Lapelė. Kita problema – kaip sudominti jaunąją kartą. Štai neseniai pasirodė Dzūkijos nacionalinio parko knyga „Didžiųjų girių apsupty“, ja labiausiai domėjosi 40 – 50 metų amžiaus žmonės.
Jaunesniems spausdintas žodis yra vakarykštė diena, reikia ieškoti kitų formų, kaip juos patraukti. Gamtininkas įsitikinęs, kad tiesioginis žodis iš specialistų lūpų turėtų kur kas didesnį poveikį, ypač paaugliams.
„Su jais reikia kalbėtis taip, kad jie pasakytų „Nu geras, veža“ ir sugrįžtų pas mus į parką patys po eksursijos, į kurią juos atvežė mokytojai. Šiuo metu saugojamų teritorijų sistemoje - lankytojų centrų rengimo bumas. Investuojama į technologijas, ekspozicijas, o ne į žmones, profesionalius gamtininkus, kurie galėtų šioje srityje daug nuveikti“, - pastebi M.Lapelė.
Visos priemonės vienodai svarbios
Aplinkos ministerija, įgyvendindama įvairias gamtosauginio švietimo akcijas, skirtas jauniausiajai visuomenės kartai, platina ir aplinkosauginio pobūdžio leidinius, kitą mokomąją medžiagą. Tam naudojamos įvairių nacionalinių programų ir ES fondų lėšos.
„Jeigu klausiate apie priemones ar tikslines grupes, manau, kad visos svarbios vienodai: spauda, radijas, televizija, internetas ir socialiniai tinklai. O informacijos irgi reikia visiems, ir jauniems, ir seniems“, - akcentuoja Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo ir viešųjų ryšių departamento direktorius Romas Jankauskas.
Pasak jo, natūralu, kad leidyklos pageidautų didesnių investicijų į knygų leidybą, lietuvių autoriai linkę skeptiškiau vertinti verstinius leidinius. Tikrai verta pagarbos „Lututės“ leidykla, gausiai leidžianti gamtosaugines knygas ir vaikams, ir suaugusiems.
Nemažai jų išleista įgyvendinant įvairias Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų programas (albumai apie saugomas teritorijas, statistiniai leidiniai apie valstybinius miškus, didelės apimties enciklopedinis leidinys „Raudonoji knyga“ ir kt.). Laimėjusi Aplinkos ministerijos skelbtą konkursą ši leidykla nebe pirmus metus leidžia žurnalą vaikams „Lututė“.
Po keletą knygų apie gamtą kasmet išleidžia ir kitos šalies leidyklos, pvz., „Gamtos pasaulis“, „Terra Publica“, „Baltos lankos“. Vienos tai daro savo iniciatyva, kitos dalyvaudamos įvairiuose konkursuose.
Gaila, kad, pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymas nenumato jokios galimybės šios programos lėšas naudoti kokiai nors paramai – už juos tegalima įsigyti jau išleistų knygų arba pirkti leidybos paslaugas. Tai ir daroma, tačiau laimėjusi net ir ne vieną konkursą leidykla vėliau pamiršta, kas leidybai skyrė lėšas ir skelbė konkursus, tesako viena – jūs mūsų neremiate.
„Nepaisant to, Aplinkos ministerija visada skyrė ir skirs lėšų gamtosauginiam švietimui ir informacijos sklaidai. Tikiuosi, kad moderniosios technologijos iš poreikių sąrašo neišstums ir spalvotų, patrauklių knygelių vaikams, ir prabangių nuostabią Lietuvos gamtą įamžinančių albumų. Bus leidžiami ir aplinkosaugininkų bei kitų sričių specialistams reikalingi informaciniai-moksliniai leidiniai“, - tikina R. Jankauskas.