Dingusį šunį surasti sunku
Vasario 26 d. Vilkaviškio rajono gyventojas pastebėjo, kad iš jam priklausančio voljero dingo Akita veislės kalytė. Žala buvo įvertinta 4500 litų. Ir tai ne vienintelis šį vasarį užfiksuotas brangaus šuns dingimo atvejis. Mažeikių gyventojas rajono policijos komisariato pareigūnams pranešė apie tai, kad vasario 13 d. maždaug devintą valandą vakaro iš jo kiemo buvo pagrobtas 1000 litų vertės foksterjerų veislės šuo.
Abiejų policijos komisariatų darbuotojai GRYNAS.lt patvirtino, kad buvo gauti gyventojų pareiškimai dėl dingusių šunų. Tačiau Vilkaviškio rajone visos aplinkybės pasisuko netikėta linkme – puspenkto tūkstančio litų įkainota kalytė po kiek laiko namo sugrįžo pati. Kaip paaiškino pareigūnai, keturkojo niekas nevogė – jis pats paliko šeimininko valdas.
Nepaisant to, moteris tikino, kad siekiant išvengti vagysčių, pirmiausia patys šeimininkai turi pasirūpinti savo augintinių apsauga. Paprašius pateikti pavyzdžių, pareigūnė paminėjo draudimo galimybę. „Gyvūną, kaip ir kokį nors daiktą, surasti sunku, todėl reikia jį saugoti“, - sakė I. Kriščiūnaitė.
Sudėtinga įrodyti šuns vagystės faktą
Mažeikių rajono policijos komisariato atstovas taip pat teigė, kad šunų vagystės rajone labai retas reiškinys. Be to, jis pridūrė, kad per visus savo darbo metus tokių atvejų neatsimena. Tačiau dėl dingusio foksterjerų veislės šuns ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas.
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informavo, kad taip pat su šunų vagystėmis nesusiduria. Be to, pareigūnų teigimu, jei vagystė ir įvyktų, tai įrodyti būtų be galo sunku: „Kalbant apie šunų vagystes, pastebėtina, kad šiuo atveju sunku įrodyti patį vagystės faktą – šeimininkas pastebi iš kiemo pasivaikščiojimo metu ar kitomis aplinkybėmis dingusi šunį, tačiau beveik niekuomet šuo nėra pavagiamas šeimininkui stebint. Tokiu atveju sunku spręsti, ar šuo nuklydo, atokiau nuėjęs buvo iš karto ar vėliau pasisavintas, ar gyvūnui įvyko nelaimė.“
Taigi pareigūnai nepastebi, kad pastaruoju metu šunys būtų dažniau vagiami. Vis dėlto, patariama keturkojį saugoti, o jam dingus – pasidomėti, ar šuo nenuklydo pas kaimyną.
Kaip apsaugoti šunis?
„Būna, kad veislinius šunis praranda medžiotojai. Kai kurie jų nutolsta nuo šeimininko medžioklės metu ir nebegrįžta. Tai labiau būdinga jauniems, medžioklei gerai neparuoštiems šunims. Buvo atvejis, kuomet, pasak medžiotojo, dingo jo kilmingos laikos – neva taip galėjo pasielgti konkurentai. O parodų dalyviai savo kilmingų augintinių nepalieka be priežiūros, nemaža jų dalis yra apdrausti.“, - kalbėjo A. Staskevičienė.
Norint apsaugoti savo augintinius, pašnekovė patarė jiems parūpinti unikalią poodinę mikroschemą. Tokį pavogtą šunį „realizuoti“ labai sunku.
„Lietuvos kinologų draugijos šunys, kurie turi kilmės dokumentus, turi unikalią poodinę mikroschemą. Šuns kilmės dokumentuose nurodomas mikroschemos numeris – pavogęs šunį, šio „slapuko“ iš jo niekaip neiškrapštysi. Taigi tokio šuns negalėsi nei veisti, nei dalyvauti šunų parodose. Kyla natūralus klausimas: tad kam jį vogti? Kokia prasmė? Pavogtus šunis, kurie paženklinti mikroschema, surasti įmanoma, jeigu tik tokį šunį, kaip brangų paveikslą, vagis neuždarys tarp keturių sienų. Šunų mylėtojų bendruomenė gerai pažįsta ir žino, kas, kokį, kur įsigijo „snukelį“. Socialiniuose tinkluose šunininkai taip pat aktyviai dalijasi informacija, todėl nebus lengva išeiti su tokiu šunimi pasivaikščioti, „legalizuotis“, - aiškino Lietuvos kinologų draugijos atstovė.