Šių metų Pasaulinės vandens dienos tema – „Vanduo ir subalansuotas vystymasis“.
Vanduo yra darnaus vystymosi pagrindas. Aplinkos tvarumas, vandens ištekliai, vandens ūkio teikiamų paslaugų kokybė remia skurdo mažinimą, ekonomikos augimą ir visuomenės gerovę. Maisto ir vandens poreikių tenkinimas būtinas žmonių sveikatos palaikymui.
Vanduo yra sveikatos pagrindas, jis yra būtinas žmogaus organizmui. Žmogus gali išgyventi savaites be maisto, bet tik kelias dienas be vandens. Tam, kad būtų patenkintas minimalus geriamojo vandens poreikis, Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja 7,5 litro vienam asmeniui per dieną. Didesnis kiekis, apie 20 litrų vandens vienam gyventojui per dieną, garantuoja geras higienos ir sanitarijos sąlygas. Švarios rankos gali išgelbėti gyvybę. Pavyzdžiui, nuolatinis rankų plovimas yra vienas iš geriausių būdų pašalinti mikrobus ir užkirsti kelią bakterijų plitimui. Nežiūrint įspūdingų pastarojo dešimtmečio laimėjimų vandens ūkio srityje, 748 milijonų žmonių neturi prieigos prie geriamojo vandens šaltinių ir 2,5 milijardo žmonių neturi galimybės naudotis geresnėmis sanitarijos sąlygomis. Būtinos investicijos į vandens ir sanitarijos paslaugų kokybę atneštų didelę ekonominę naudą ir leistų vadovautis darniais vystymosi principais.
Jungtinių Tautų valstybės narės glaudžiai bendradarbiaudamos ragina atkreipti ypatingą dėmesį į vandens išteklių subalansuotą naudojimą. Ypač svarbu išspręsti gerovės netolygumus žmonių, kurie gyvena lūšnynuose ir nuskurdusių kaimo vietovėse ir neturi prieigos prie saugaus geriamojo vandens, tinkamų sanitarijos sąlygų, pakankamai maisto ir energetikos paslaugų.
Vanduo ir energetika yra neatskiriami dalykai. Vanduo yra reikalingas energijai generuoti. Energija būtina tiekiant vandenį. Vadovaujantis darnaus vystymosi principais siekiama sudaryti palankesnes sąlygas dviejų šitų sektorių kompleksinės politikos plėtrai bei atverti sektorinį bendradarbiavimą, vedantį į energijos saugumo bei tvaraus vandens naudojimo ekologišką ekonomiką. Ypatingas dėmesys yra skiriamas taupančiai „žaliajai ekonomikai“. „Žalioji ekonomika“ gerovės augimą derina su darniu aplinkos išteklių panaudojimu. Ji taip pat siekia suderinti ekonominę, socialinę ir ekologinę darniojo vystymosi sampratą. Tai daroma akcentuojant ne tik tai, kad ateities kartoms turėtų būti užtikrintas toks pats pajamų kiekis, kokį turi dabartiniai gyventojai, bet ir tai, kad ekonominė gerovė būtų kuriama išlaikant socialinį teisingumą bei nepažeistą aplinką.
Pasaulis vis labiau urbanizuojamas. Šiandien kas antras planetos žmogus gyvena mieste. Prognozuojama, kad iki 2025 metų žmonių, gyvenančių miestuose, skaičius išaugs dvigubai. Ši tendencija greitai auga besivystančiose šalyse; jų miestų gyventojų dalis išaugo nuo 63 proc. iki 80 proc. Tūkstančiai kilometrų vamzdynų, kurių dalys susidėvėjo, sudaro kiekvieno miesto vandens infrastruktūrą. Daugelyje greitai augančių miestų (mažų ir vidutinio dydžio miestų), nuotekų infrastruktūra yra nepakankama arba pasenusi. Milžiniškas miesto gyventojų skaičiaus augimo šuolis yra susijęs su miestų ekonominiu vystymusi, tačiau tai kelia susirūpinimą dėl ekologinio subalansuotumo. Industrializuoto pasaulio miestai atsakingi už didelę dalį žalos aplinkai. Pasaulio gyventojų skaičiaus augimas ir ekologiškai bei socialiai nepateisinami vartojimo mastai – tai didelis krūvis planetos gyvybinei potencijai ir daugelio šalių galimybei klestėti ir remti savo gyventojų gerovę. Vandens sistemų ilgalaikis tvarumas, ekosistemos (miškai, pelkės ir pievos), žemės ūkis, pramonė ir aplinką tausojanti ekonomika turi būti tarpusavyje susijusios subalansuotais ryšiais.
Dauguma pastangų, skirtų aplinkos gerinimui, gerina žmonių sveikatos būklę, nors tai ne visada akivaizdu. Kaip pavyzdį galima paminėti transporto politiką, akcentuojančią viešąjį, dviračių transportą ir ėjimą pėsčiomis. Tai gerina fizinę būklę ir mažina nelaimingų atsitikimų kelyje skaičių.
Žmonių sveikata traktuojama kaip pasaulinės ekosistemos dalis, ją galima apibūdinti kaip visuomenės vystymosi pagrindinį orientyrą. Sveikatos gerinimas, kurį visada lydi subalansuotas aplinkos vystymasis, suprantamas kaip visų žmones veikiančių veiksnių rezultatas. Nesubalansuota plėtra ir jos sukeltas ekosistemos pažeidimas tiesiogiai ir neigiamai veikia žmonių sveikatą visame pasaulyje. Subalansuotas vystymasis reikalauja atkreipti dėmesį į lemiamus veiksnius, nuo kurių priklauso poveikis sveikatai.
Dar 1992 metais Rio de Žaneire pasaulio viršūnių susitikime darnus subalansuotas aplinkos vystymasis buvo įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystymosi ideologija. Jo koncepcijos pagrindą sudarė 3 lygiaverčiai komponentai – aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis. Rio de Žaneire buvo priimta darnaus vystymosi įgyvendinimo veiksmų programa „Darbotvarkė 21“ ir deklaracija, kurioje buvo nurodyti pagrindiniai darnaus vystymosi principai. Darnaus vystymosi būdai išsivysčiusioms ir besivystančioms valstybėms skirtingi. Opiausios besivystančių valstybių problemos – labai spartus gyventojų skaičiaus didėjimas, skurdas, lyčių nelygybė, netobula švietimo, medicinos sistema, o išsivysčiusios valstybės daugiausia susiduria su per daug intensyvaus gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos teršimo problemomis. Tačiau tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios valstybės (išskyrus karo ar kitų stichinių nelaimių niokojamas valstybes) vystosi natūralios evoliucijos būdu, jų ekonomika ir gyventojų gerovė auga, nors ir labai skirtingais tempais.
2003 metų rugsėjo 11 d. Lietuvoje patvirtinta Nacionalinė darnaus vystymosi strategija (toliau – Strategija). 2006 m. birželio 9 d. ES Vadovų Tarybai priėmus atnaujintą ES darnaus vystymosi strategiją ir, įpareigojus šalis nares atitinkamai atlikti nacionalinių darnaus vystymosi strategijų peržiūras, Strategija buvo atnaujinta ir Lietuvoje. Atnaujintoje Strategijoje pagrindinis Lietuvos darnaus vystymosi siekis išliko tas pats – pagal ekonominio ir socialinio vystymosi, išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 metų pasiekti 2003 metų ES valstybių narių vidurkį, pagal aplinkos taršos rodiklius – neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų.
Įgyvendinti šį siekį įmanoma tik diegiant ūkyje naujausias, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančias technologijas. Taigi mokslinei pažangai ir žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui šioje Strategijoje buvo skiriama ypač daug dėmesio. Tiek ankstesnėje tiek naujoje redakcijoje numatyta, jog Aplinkos ministerija yra atsakinga už šios Strategijos įgyvendinimo Lietuvoje koordinavimą. Taip pat išliko nuostata, jog turi būti rengiamos dvimetės Strategijos įgyvendinimo ataskaitos ir teikiamos Lietuvos nacionalinei darnaus vystymosi komisijai.
Parengtos jau trys Strategijos įgyvendinimo dvimetės ataskaitos. Lietuvos Strategijos įgyvendinimas vertinamas pagal Strategijoje patvirtintus darnaus vystymosi rodiklius (aplinkos būklės – oras ir klimato kaita, vanduo, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, atliekų tvarkymas, ekonomikos - transportas, pramonė, energetika, žemės ūkis, būstas, turizmas, socialinio - užimtumas, skurdas ir socialinė atskirtis, visuomenės sveikata, švietimas ir mokslas, kultūros savitumo išsaugojimas, tausojantis vartojimas - ir Lietuvos teritorijų vystymosi rodiklius).
Lietuvos Strategijoje numatyti tokie vandens ekosistemos ilgalaikiai tikslai – pasiekti, kad požeminio vandens, upių, ežerų, Kuršių marių ir Baltijos jūros būklė būtų gera, vandens ekosistemos išlaikytų didelę įvairovę, paviršiniai vandens telkiniai tiktų poilsio reikmėms tenkinti, o visi šalies gyventojai gautų saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:
• sumažinti vandenų taršą pavojingomis medžiagomis tiek, kad pavojingų medžiagų išmetimai neviršytų ES normatyvų ir netrukdytų siekti geros vandens telkinių būklės;
• sumažinti Baltijos jūros, Kuršių marių taršą iš sausumos šaltinių, laivų bei veiklos jūroje ir kituose vandens telkiniuose;
• mažinti vandenų taršą iš žemės ūkio šaltinių;
• užtikrinti požeminių vandenų apsaugą nuo taršos ir skatinti požeminio vandens išteklių naudojimą;
• sukurti veiksmingą potvynių rizikos vertinimo ir valdymo sistemą, atsižvelgiant į socialinius, ekonominius ir aplinkosauginius aspektus.
Trumpalaikiai Lietuvos tikslai – pasiekti, kad būtų sumažinta paviršinio ir požeminio vandens tarša, tinkamai naudojant valstybės, savivaldybių, privačias ir ES struktūrinių fondų paramos lėšas. Pagrindiniai trumpalaikiai uždaviniai yra šie:
• siekti sumažinti sutelktąją taršą azotu 810 tonų, fosforu – 85 tonomis, biocheminį deguonies suvartojimą per 7 paras – 1050 tonų, palyginti su 2004 metais;
• sumažinti pasklidąją taršą azotu ir fosforu;
• įdiegti upių baseinų principu pagrįstą vandens išteklių valdymo sistemą – sudaryti galimybes visiems šalies gyventojams aktyviai dalyvauti nustatant vandens telkinių vandensaugos tikslus ir parenkant jų įgyvendinimo priemones;
• užtikrinti, kad visa ūkinė veikla būtų organizuota taip, kad nesudarytų sąlygų į paviršinius ir požeminius vandens telkinius patekti pavojingoms aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagoms.
Minėjimą 1992 m. inicijavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Nuo 1993 m. Pasaulinę vandens dieną globoja UNESCO. Lietuvoje ši diena Aplinkos ministerijos iniciatyva minima nuo 2000 m. Kiekvienais metais išrenkamas šios dienos šūkis, atspindintis Pasaulinės vandens dienos problematiką.