Dovana, kuria nuodėmė nepasinaudoti

GRYNAS.lt jau rašė, kad dalyvaujantys žingsnių varžybose prisideda prie švaresnės aplinkos išsaugojimo. Kuo mažiau važiuosime automobiliais, tuo mažiau teršime aplinką CO2 dujomis.

A. Urbanavičiūtė, paklausta, kaip jai pavyko pasiekti tokių gerų vaikščiojimo pėsčiomis rezultatų, GRYNAS.lt teigė, kad receptas iš esmės paprastas – kasdien ji po darbo stengiasi iššokti iš aukštakulnių, apsiauti plokščiapadžius batelius ir leistis į kelionę namo pėsčiomis.

„Maršrutas tobulas: pereinu Gedimino prospektą, paklausau, kaip skamba Katedros varpai, nusileidžiu prie Neries ir parkeliauju namo. Vis dėlto produktyviausi man savaitgaliai. Tada daugiausia ir numinu. Sekmadienį, manau, pasiekiau rekordą – nužingsniavau beveik 25 kilometrus“, - pasakojo savaitės žingsniuotoja.

Ji teigia nuo vaikystės buvusi labai judri - ne vaikščiojusi, bet bėgiojusi. Taigi aktyvus gyvenimo būdas jai jau labai seniai tapo įpročiu.
Jei po darbo žmogus sako, kad neįstengia pajudėti, nes yra labai pavargęs, gali jam ir auksinį dviratį ar rožių žiedlapiais klotą šaligatvį siūlyti – nei jis tą dviratį mins, nei jis pėsčias eis.
A. Urbanavičiūtė

„Dabar taip pat reguliariai sportuoju, 17 metų esu vegetarė. Beje, mėsos atsisakiau ne dėl mados. Atvirkščiai - prieš beveik porą dešimtmečių buvau kaip balta varna. Teko ir keistų žvilgsnių atremti, ir aiškinti, kad nesergu, ir įtikinėti, kad vėdarai nėra vegetariškas patiekalas. Negalėčiau tvirtinti, kad kasdien galvoju, kaip išgelbėti pasaulį, tačiau labai tikiuosi jo bent jau neniokojanti. Manau, visi bent kartą per savaitę turėtų palikti automobilį namuose ir paeiti pėsčiomis ar pavažiuoti dviračiu. Ir aplinka švaresnė taptų, ir naudos sveikatai būtų. Gal pamažu daugiau judėti įpročiu taptų. Ir dar. Mes, sveikieji, nesusimąstome, kad galėti eiti – beprotiškai didelė dovana. Tikra nuodėmė ja nepasinaudoti“, - mintimis dalijosi A. Urbanavičiūtė.

Nei auksinis dviratis, nei žiedlapiais nuklotas šalitgatvis nepadės

Moteris juokavo, kad jeigu tik galėtų, niekada neliptų į jokią transporto priemonę ir visur vaikščiotų pėsčiomis. Žingsniuoti jai smagu visais metų laikais ir bet kokiu oru.
Asta Urbanavičiūtė/ Vaivos Abromaitytės nuotr.

„Projektas tapo paskata vaikščioti dar daugiau – atsiranda azartas. Beje, nelabai tikiu pasiteisinimais, esą eiti nėra laiko, nepatogus maršrutas ir t.t. Manau, kad gali tik noro nebūti. Ir tai pasakytina ne tik apie vaikščiojimą. Kai nenori, visada rasi pasiteisinimą, kodėl negali ko nors daryti. Beje, pėsčia spūsčių metu namie atsirandu greičiau nei važiuodama“, - sakė DELFI darbuotoja.

Paklausta, ką keistų Vilniaus kasdieniame gyvenime, kad kuo daugiau žmonių rinktųsi dviračius ar ėjimą pėstute, ji teigė mananti, kad kiekvienas iš mūsų pirmiausia turėtų ne laukti, kol kas nors ką nors pakeis, bet pats pakeisti savo mąstymą.

„Jei po darbo žmogus sako, kad neįstengia pajudėti, nes yra labai pavargęs, gali jam ir auksinį dviratį ar rožių žiedlapiais klotą šaligatvį siūlyti – nei jis tą dviratį mins, nei jis pėsčias eis. Aš, matyt, laiminga: sportas man – ne kančia, bet poilsis. Linkiu, kad kuo daugiau žmonių patirtų, koks malonus tas jausmas“, - sakė A. Urbanavičiūtė.
Manau, visi bent kartą per savaitę turėtų palikti automobilį namuose ir paeiti pėsčiomis ar pavažiuoti dviračiu. Ir aplinka švaresnė taptų, ir naudos sveikatai būtų. Gal pamažu daugiau judėti įpročiu taptų.

Už nužingsniuotus kilometrus dėkingas artimiesiems

Praėjusią savaitę kasdien vidutiniškai nuėjęs 15749 žingsnių Švedijos ambasados darbuotojas S. Persson GRYNAS.lt teigė, kad tiek nužingsniuoti jam pavyko dėl to, kad praėjusią savaitę jį lankė artimieji, atvykę iš Švedijos. Taigi teko nemažai pamankštinti kojas, vaikščiojant po miestą ir lankant muziejus.

„Man labai patinka vaikščioti pėsčiomis po Vilnių. Vykstančios žingsnių varžybos verčia pasitempti ir daugiau žingsniuoti pėsčiomis. Jeigu atstumai nėra per dideli, pėsčiomis einu ir į darbinius susitikimus, Švedijos ambasados sporto salėje turime treniruoklį, todėl stengiuosi juo pasinaudoti bent dukart per savaitę“, - sakė S. Persson.
Samuel Persson/  Ellinor Pettersson nuotr.

Vyras teigė gyvenantis vos du kilometrai nuo darbovietės, todėl ir į darbą stengiasi žingsniuoti pėsčias. Iki ateinant pavasariui, Švedijos ambasados darbuotojas pasakojo į susitikimus, iki kurių nueiti užtrunkdavo ne daugiau 20-30 min. jis vaikščiodavo taip pat pėsčias, o atėjus pavasariui – tam naudoja ambasados darbuotojų dviračius.

„Jeigu atstumai didesni, važiuoju automobiliu, bet taip būna daugiausiai kartą ar du per savaitę“, - sakė S. Persson. Vyras teigė automobilį naudojantis tik tuomet, kai tenka važiuoti į užmiestį (pvz, Trakus) ar nusipirkti baldų į prekybos centrą. Visur kitur – nusipirkti daržovių, nueiti į kino teatrą ar restoraną – jis žingsniuoja pėstute.

Kur Švedijos sėkmės paslaptis?

Iš Švedijos kilęs vyras pasakojo, kad jo gimtajame mieste važiavimas dviračiu niekada nebuvo laikomas sporto forma, labiau – geriausias būdas susisiekimui nuo taško A iki B. „Mano gimtajame mieste dviračiais važinėja visi – ir jauni, ir seni, ir sveiki, ir ne tokie sveiki“, - pasakojo S. Persson.
Jo teigimu, Švedijos paslaptis, kodėl tiek daug žmonių propaguoja sveiką gyvenimo būdą slypi gerame miesto išplanavime. Miestuose sukurta tokia infrastruktūra, kuri jaunimą įtraukia į daugybę sportinių veiklų.
Tuneliai ir tiltai sukonstruoti taip, kad dviračių takai ir automobilių keliai būtų atskirti, nemažai investicijų skirta viešojo transporto insfratruktūrai vystyti. Būtent dėl tokio miestų išplanavimo daugumai žmonių automobilis nebuvo būtinas. Mūsų šeima, kol augau, niekada neturėjo automobilio.
S. Persson

„Dauguma Švedijos miestų iš pat pradžių suprojektuoti taip, kad būtų patogu juose keliauti dviračiu ar vaikščioti pėsčiomis. Tuneliai ir tiltai sukonstruoti taip, kad dviračių takai ir automobilių keliai būtų atskirti, nemažai investicijų skirta viešojo transporto insfratruktūrai vystyti. Būtent dėl tokio miestų išplanavimo daugumai žmonių automobilis nebuvo būtinas. Mūsų šeima, kol augau, niekada neturėjo automobilio. Kiutas dalykas, kuris svarbus Švedijoje – tai, kad nuo mažens propaguojama sportavimo, sveikos gyvensenos kultūra. Prie to prisideda ir tėvai, tokius įpročius diegdami savo šeimose, savo vaikams, tiek ir viešosios organizacijos, gaunančios įvairioms sporto veikloms valstybinį finansavimą. Įpročiai, kurie yra suformuojami šeimose, nuo mažų dienų, yra labai stiprūs, o tai, kad dauguma vaikų žaidžia futbolą, ledo ritulį ar užsiima kitomis sporto šakomis, prisideda prie to, kad sveikas gyvenimo būdas Švedijoje pirmiausiai asocijuojasi su aukštu statusu“, - sakė S. Persson.