Jūros gėrybių mėgėjams, norintiems pasimėgauti šviežiais patiekalais, nebūtina važiuoti į Viduržemio jūros pakrantę: šviežių krevečių galima pagauti ir lietuviškame pajūryje.
Šaldytų ar marinuotų krevečių dabar galima nusipirkti bet kuriame prekybos centre. Tačiau tie, kam yra tekę ragauti šviežių, ką tik pagautų krevečių, žino, kad jų skonis – visai kitoks. Skaitant kulinarines knygas ima pavydas italams ar ispanams, kurie tokiu malonumu gali mėgautis kasdien ir tai nėra jokia prabanga.
Mažai kas žino, bet maistui tinkamų krevečių yra ir Lietuvoje. Jų yra dviejų rūšių: mėlynažnyplės ir smėlinės krevetės. Tiesa, jos kur kas mažesnės nei jų giminaitės šiltesniuose kraštuose, bet skoniu nei kiek nenusileidžia. Tik norintiems jų paragauti, tenka patiems jas ir gaudyti – šis procesas gana ilgai užtrunka ir profesionaliems žvejams tuo užsiimti neapsimoka.
Norint suruošti pietus iš lietuviškų krevečių tikrai įmanoma, sutiko parodyti Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus vyriausiasis specialistas Kęstas Plauška. Viskas, ko reikia – didelis graibštas, kibiras krevetėms ir daug kantrybės.
Krevečių galima ieškoti bet kurioje pakrantės vietoje, bet daugiausia mėlynažnyplių krevečių – arti molo, kur joms lengviausia prasimaitinti.
„Vakar buvo vėjuota, todėl šiandien nelabai tinkama diena krevečių žvejybai, bet bent paragavimui kažką tikrai pagausime“, - užtikrina K.Plauška. Artėjant prie molo krevečių ne tik daugiau, bet jos didesnės ir tamsesnės: prisitaiko prie aplinkos, kurioje gyvena. Po kiekvieno įbridimo į jūrą kibiras pasipildo keliomis ar keliolika krevečių, kurias nuolat užpilame jūros vandeniu, kad prieš patekdamos į keptuvę būtų kuo šviežesnės.
Procesas – gana monotoniškas, o po valandos tokios žvejybos apima jausmas lyg po neblogos mankštos. Nusprendžiame, kad atėjo laikas įvertinti rezultatus: turime maždaug porą saujų krevečių, kurias patiekus su salotomis turėtų užtekti sočiai pavalgyti vienam žmogui, o paragauti gana ir dviems.
Paruošti lietuviškas krevetes galima įvairiai, kaip ir bet kurias kitas. Baro uostamiestyje šeimininkas iš pradžių pasižiūri kiek keistai, kai išgirsta prašymą pagaminti šį tą ypatingo ir pamato indą su jame plaukiojančiomis krevetėmis, bet visgi sutinka priimti iššūkį. Pirmiausia, žinoma, krevetes gerai nuplauna, tada labai trumpai, apie minutę paverda, išlukštena (tai užima daugiausiai laiko, pakepa svieste ir grietinėlėje su smulkinta skiltele česnako. Šiek tiek druskos, pipirų, skiltelė citrinos ir patiekalas paruoštas. Rezultatas - tikrai ne prastesnis nei užsisakius bet kurias kitas krevetes. Persivalgymas negresia, bet tikrai skanu.
Faktai
Lietuvoje gyvenančių krevečių rūšys dėl savo išskirtinių fiziologinių adaptacijų prisitaikė gyventi žemo druskingumo sąlygomis, dėl to užauga gerokai mažesnės nei tos kurios gyvena jūriniame vandenyje (Šiaurės jūros, Atlanto vandenyno druskingumas siekia 36 promiles, Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje – 6-7 promiles).
Smėlinės krevetės gausiai sutinkamos palei visą mūsų priekrantę. Jos gyvena ir toli atviroje jūroje, bet dažniausiai pastebimos seklumose, ypač ten kur daug smėlio, todėl beveik visą mūsų priekrantė tinkama joms gyventi.
Smėlinės krevetės gausiai sutinkamos palei visą mūsų priekrantę. Jos gyvena ir toli atviroje jūroje, bet dažniausiai pastebimos seklumose, ypač ten kur daug smėlio, todėl beveik visą mūsų priekrantė tinkama joms gyventi. Kaip ir didžioji priedugnio gyvūnijos dalis bangų mūšos zonoje, jos dažniausiai yra įsiraususios į smėlį, laukdamos, kol pro šalį plauks ar ropos koks grobis. O grobis gali būti įvairus: jos pasižymi ypatingu plėšrumu, sugeba sugauti ne tik smulkius vėžiagyvius, moliuskus, bet ir nedidelius plekšniažuvių ir kitų žuvų jauniklius.
Mėlynažnyplė krevetė - invazinė rūšis, Lietuvos priekrantės vandenyse pasirodžiusi maždaug prieš dešimt metų ir dabar aptinkama visur, kur tik randa užuovėją, nes, priešingai nei smėlinė, mėlynažnyplė krevetė į smėlį nesirausia.
Mėlynažnyplių krevečių pamatysite ten, kur yra akmenuotas dugnas, prie molų, įvairių dugne susikaupusių šiukšlių (pvz. tinklų vaiduoklių). Jų ypač gausu Karklėje, prie Palangos tilto ir prie Klaipėdos molų. Mėlynažnyplės krevetės gerokai spalvingesnės nei mums įprastos smėlinės - mėlynos ir geltonos juostelės aptinkamos ant priekinių kojelių bei pilvelio. Kūno spalvos intensyvumas priklauso nuo gyvenamosios aplinkos, jei rūšis gyvena drumstame vandenyje – spalvos yra mažiau intensyvios.
Smėlinių bei mėlynažnyplių patinėliai užauga mažesni (daugiausiai 4 cm) nei patelės (daugiausiai 5,5 cm). Taip gali būti, nes patinėliai miršta ankščiau arba pasiekę tam tikrą ilgį virsta patelėmis. Didesnės patelės geba nešiotis daugiau kiaušinėlių (400-500 vnt.), kai tuo tarpu mažesni patinai tampa puikiu grobiu, taip sumažindami plėšrūnų įtaką patelių išėdimui. Maksimali šių krevečių gyvenimo trukmė gali siekti apie 2-3 metus. Tiek smėlinės, tiek mėlynažnyplės patelės visą šiltąjį sezoną sutinkamos kartu su prie kojų pritvirtintais kiaušinėliais.
Abi šios krevečių rūšys yra tinkamos maistui, tik ne tokios didelės kaip tos, kurias matome parduotuvių vitrinose. Tačiau jos tikrai bus šviežesnės.