Pasaulinės tvarkymosi dienos renginius Lietuvoje inicijuoja projektas „Atliekų kultūra“. Apie tai, kiek esame išprusę atliekų tvarkymo srityje, ko dar trūksta ir ką duoda pasaulyje sparčiai populiarėjančios savanoriško apsitvarkymo iniciatyvos kalbame su Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktoriumi Tomu Vaitkevičiumi.
Tomai, kokios yra esminės projekto „Atliekų kultūra“ idėjos ir kodėl apskritai prireikė tokios iniciatyvos?
„Atliekų kultūros“ idėja kilo nuo paprasto tikslo – informuoti Vilniaus regiono gyventojus apie tai, kaip veikia atliekų tvarkymo sistema, kaip jie turėtų elgtis su atliekomis ir pan. Tačiau projektas labai greitai išaugo. „Atliekų kultūros“ pavadinimas tapo įpareigojimu projekto retorikai ir stiliui, kas palaipsniui tapo savarankišku kultūros reiškiniu, kuris ne tik perteikia, bet ir kuria gyvenimo vertybes. Atliekų kultūra, jos puoselėjimas tapo įpareigojimu projekto kūrėjams. Matom, kad šią kultūros dvasią perima ir besidomintys projektu, atliekų kultūra jau tampa ir bendrine sąvoka.
Iš tiesų, kultūringas žmogus turi būti kultūringas visose srityse. Nepakanka kultūringai elgtis prie stalo, kultūringai šnekėti. Pagarbus elgesys su aplinka – būtinas kultūringo žmogaus požymis. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienam žmogui būtina žinoti apie tai, kas susiję su atliekų tvarkymu – ką reikia daryti ir kaip reikia elgtis šioje srityje, kad kuo mažiau pakenkti aplinkai. Ir ne tik žinoti, bet taip ir elgtis.
Galėčiau išskirti keletą pagrindinių „Atliekų kultūros“ projekto idėjų, tai – bendruomeniškumo skatinimas, individualios atsakomybės suvokimas ir visą jungianti nuostata: „nėra planetos B“.
Ar vykdant projektą nekyla sunkumų atliekų tvarkymą, kuris dažniausiai vis dar įsivaizduojamas kaip nešvari nemaloni veikla, pateikti kaip kultūros ir išprusimo ženklą?
Pats „Atliekų kultūros“ pavadinimas iš pradžių sulaukė kritikos, kad tai – tarsi du skirtingi dalykai. Buvo teigiama, kad netvarka ir šiukšlės niekaip nesusijusios su kultūra. Tačiau mes turime atskirti šiukšles ir atliekas. Tai – skirtingi dalykai. Taip, šiukšlės neturi nieko bendro su kultūra. Tačiau šiukšlės yra daiktai, palikti ne vietoje ir teršiantys, o daiktų atsikratydami teisingai gauname naudingas arba bent jau niekam nekenkiančias atliekas. Pavadinimo „Atliekų kultūrą“ paradoksalumas daugeliui suteikia tam tikrą šoką, bet ir pasitarnauja tam, kad suvokti, kiek problema yra aktuali.
Daugeliui atliekų tvarkymas atrodo kaip kažkieno kito problema – valdžios problema, tvarkytojų problema, bet tai – ne mano, man visiškai tai nerūpi, galiu išmesti bet kur ir kažkas tai turės sutvarkyti. Šis požiūris privalo keistis. Kultūringam žmogui suprasti, kad jis atsako už atliekas, kurias generuoja, yra tiesiog privalu.
Kaip manote, ar keičiasi lietuvių požiūris į atliekų tvarkymą?
Manau, kad keičiasi. Matome ir žmonių požiūrį į rūšiavimą – jau daugelis supranta, kas yra rūšiavimas, supranta tą poreikį. Kitas klausimas – kaip tai yra realizuojama, bet pats supratimas jau yra didelis pasiekimas.
Matome, kad išties daugiau žmonių rūšiuoja, atveža savo atliekas į didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikšteles. Jau kelis mėnesius veikiančios dalijimosi daiktais stotelės „DĖK‘ui“, kurios tapo „Atliekų kultūros“ dalimi, irgi rodo, kad žmonės supranta atsakingo vartojimo būtinybę. Iš tiesų, matome labai daug žmonių, kurie suvokia savo atsakomybę prisidėti prie atliekų tvarkymo, sugeba kelti rūpimus klausimus viešai ir reikalauti tam tikros infrastruktūros.
Tokie požiūrio pokyčiai džiugina, bet negalime sakyti, kad pasiekėme tą būseną, kai jau nebereikia nieko keisti. Iš tiesų, šalia supratimo mums reikia įgūdžių, kurie neleistų ieškoti pasiteisinimo tame, kad tingisi, kad kažkas kažko nepadarė ir dėl to negalime rūšiuoti ar atsakingiau vartoti, ar apskritai kažkas nevyksta taip, kaip mums atrodo, jog būtų patogiau. Praktinio idėjų įgyvendinimo, jei žiūrėtume į visumą, atliekų srautus, kuriuos matome, dar labai trūksta. Matome, kad pusė tų atliekų, kurios galėtų būti išrūšiuotos, patenka į mišrių komunalinių atliekų srautą. Vadinasi, dar visiems reikia padirbėti.
Galbūt keliaujant jums teko matyti įkvepiančių pavyzdžių, kaip kitos šalys tvarko atliekas? Gal jose kultūra atliekų tvarkymo srityje labiau išvystyta nei Lietuvoje?
Kai kalbame apie kultūrą, šiuo atveju – atliekų kultūrą, tai kiekvienoje šalyje ji yra truputėlį kitokia. Ji turi savo istorijas, savo kryptis. Tai susiję su žmonių požiūriu. Pavyzdžiui, kalbant apie atliekų prevenciją ir dalijimąsi daiktais, žinome, kad kai kuriose šalyse yra normalu tam tikromis dienomis išnešti prie durų baldus. Visi supranta, kad tai reikia pasiimti ir pasiima. Mes esame visai kitaip įpratę; jeigu išnešame ir paliekame daiktą lauke, iš karto suvokiame tai kaip šiukšlyną, ten pradedame nešti kitas šiukšles.
Lietuviams labai tiko „DĖK‘ui“ idėja, kai yra galimybė nemokamai atvežti ir nemokamai pasiimi daiktus. Tai labai tiko atsižvelgiant į mentalitetą, tradicijas. Tiesiog tokia yra mūsų atliekų kultūra.
Kalbant apie įkvepiančius pavyzdžius, tai, pavyzdžiui, plastikinių maišelių nebuvimas prekybos centruose. Mes nuolat apie tai šnekame, tačiau iki galo taip ir nesuprantame, kad popierinis arba medžiaginis maišelis yra visiškai normalu. Manau, kad tai tikrai gali keistis. Džiugu matyti tokias iniciatyvas, kai žmonės patys imasi siūti maišelius ir juos ne tik naudoja patys, bet ir dalina kitiems.
Kitas įkvepiantis pavyzdys – teko matyti, kad atliekų rūšiavimas, dalijimasis daiktais suburia žmones. Vokietijoje teko matyti, kai vietos bendruomenė įsikūrė aikštelę, kurioje visi kartu mokosi, kaip reikia kompostuoti, renka žaliąsias atliekas, paskui pradeda naudoti kompostą – augina daržoves, vaisius; užaugintu derliumi dalijasi tarpusavyje, veža į vaikų namus, dovanoja pagyvenusiems žmonėms. Tokiu atveju atliekų tvarkymas tampa bendruomenę jungiančiu elementu.
Nežinau, ar Lietuvoje tai tiktų ir prigytų, bet tikrai manau, kad lietuviai yra labai sąmoningi ir dabar tas suvokimas, ypatingai jaunesnių žmonių, auga. Artėja rugsėjo 21 diena, Pasaulinė tvarkymosi diena, ir matau tą suvokimą tiek iš būsimų dalyvių, tiek iš organizatorių. Tai – pareiškimas, kad aš suvokiu, jog taip, tai yra mano kiemas, mano miestas, mano valstybė, bet viskas tuo nesibaigia – yra planeta, kurioje gyvename, o kaip žinia: Nėra planetos B. Iš tiesų, kiekviena šiukšlė mums daro įtaką per klimato kaitą, vandenynų taršą ir pan.
Užsiminėte apie artėjančią Pasaulinę tvarkymosi dieną, prie kurios šiemet prisijungs ir Lietuva. Kaip manote, ar tokios akcijos pasiteisina, ar neskatina tvarkytis tik kartą per metus užuot tai darius kasdien?
Be Pasaulinės tvarkymosi dienos mes turime ir Nacionalinę tvarkymosi dieną ir sakome, kad balandis – švaros mėnuo. Iš tiesų, tai negali ir neturi būti vienintelės dienos, kada susitvarkome. „Daryti“ reikia kiekvieną dieną. Pakelti šiukšlę turi tapti garbės reikalu.
Inicijuodami pasaulinių ar nacionalinių tvarkymosi dienų minėjimą, žiūrim į šias dienas kaip progą pasijusti visumos dalimi, suprasti, kad rūpestis aplinka yra bendras reikalas. Kai kalbame apie rugsėjo 21 dieną, turime suprasti, kad tai rūpi visam pasauliui – būti vieningiems siekiant aplinką saugančios kaitos aplinkosaugos, atliekų tvarkymo sektoriuje. Labai norisi per tokias dienas pasakyti, kad tai nėra tiesiog eilinis valdžios sumanymas, tai nėra tiesiog Europos Sąjungos direktyvų vykdymas, tai – visų mūsų reikalas. Ne nuo valdžios pirmiausiai priklauso, kokie bus vandenynai, kokį vandenį gersime ar žuvį valgysime. Tai priklauso nuo mūsų visų, todėl turime galvoti, ką vartojame, kaip vartojame, kaip tvarkome atliekas.
Kaip manote, ar Lietuva gali pasigirti efektyvia atliekų tvarkymo sistema? Ko joje trūksta, kuo galima pasidžiaugti?
Kalbant apie atliekų sistemos organizavimą, mums trūksta kantraus ir nuoseklaus kryptingo veikimo. Užsibrėžiame tikslą, o paskui pradedame abejoti, blaškomės, išsiskiria regionų, savivaldybių, besikeičiančių valdžių nuomonės. Štai jau bene daugiau nei 10 metų, kai kalbame apie tai, kad bus pastatytos atliekų deginimo jėgainės, aprūpinsiančios gyventojus pigesne šiluma. Siekiant sumažinti atliekų šalinimą sąvartyne, kitokiam panaudojimui netinkamų atliekų deginimas išgaunant energiją ir užtikrinant teršalų nepatekimą į aplinką yra neišvengiama ir pažangi pasaulinė praktika, tačiau dėl bevaisių, alternatyvų nekuriančių diskusijų jėgainės tik dabar statomos ir dar nežinia kada pradės veikti. Už blaškymusis, delsimus ir atidėliojimus atsakingi asmenys atrodo nesupranta, kad atliekos susidaro kasdien, kasdien jas ir reikia tvarkyti. Atliekų tvarkymo sistema turi ir gali veikti sklandžiai, stabiliai, vadovaujantis geriausia praktika, pasiekti jai nustatytus uždavinius, tačiau tai reikalauja nuoseklaus visų, o ne tik atliekų tvarkytojų, darbo.
Kitas iššūkis – kai kalbame apie atliekų surinkimo infrastruktūros sistemą, tai pirmiausia turime šnekėti apie tinkamesnį vartojimą. Jei nesusidarytų tiek pakuočių, tai nereikėtų tiek daug konteinerių, kad jas surinkti, nereikėtų gamyklų joms perdirbti, automobilių joms vežioti. Pakuočių surinkimas ir panaudojimas yra geriau negu išmetimas bet kur, geriau negu išmetimas į sąvartyną, bet vis tiek yra problema. Geriausias sprendimas būtų atsisakyti tų pakuočių, kurių nereikia, atsisakyti kombinuotų neperdirbamų pakuočių. Beje tai ne tik pačių vartotojų, bet, pirmiausia, gamintojų bei prekybininkų atsakomybė. Sistema yra mūsų rankose.
Jūsų nuomone, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti arba kokius sprendimus turi priimti šiuolaikinis žmogus, galvojantis ne tik apie savo, bet ir apie planetos ateitį?
Turėtų užsiimti atliekų prevencija ir saikingai vartoti. Mes būsime turtingesni, neišleisime pinigų ten, kur nereikia, be to, būsime mažiau taršūs. Jeigu gyventi be pakuočių tam tikrais atvejais nepavyksta, tuomet šiuolaikinis žmogus turėtų suprasti, kad rūšiuoti yra ne tik svarbu, bet ir smagu.
Rūšiavimas tikrai gali būti kiekvieno sėkmės istorija. Žmonėms, kurie norėtų pakeisti požiūrį, siūlyčiau pasistatyti kelis konteinerius – vieną plastikinėms, popierinėms ir stiklinėms pakuotėms, antrą – biologinėms atliekoms, trečią – tam, kas liks – mišrioms atliekoms. Atlikę šitą eksperimentą nustebsite, kiek mažai mišrių atliekų sugeneruosite. Išmeskite plastikines, stiklines, popierines pakuotes ten, kur joms vieta, į rūšiavimo konteinerius; išmeskite žaliąsias atliekas į kompostavimo dėžes ir jums beveik nereikės vaikščioti prie mišrių atliekų konteinerio. Tai yra nuostabus suvokimas, kuris kiekvienoje šeimoje atneša tokį „čia tai nieko sau“ pojūtį. Reikia tiek mažai.