Seimas pritarė
Ketvirtadienį Seimas pritarė, kad nuo kitų metų gegužės medžiotojai galėtų naudoti naktinio matymo taikiklius.
Pagal priimtas pataisas, medžioklėje naktinius taikiklius ar jų priedus, pritvirtintus prie optinių taikiklių, leista naudoti medžiojant šernus, lapes, mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas ir ondatras. Kitus gyvūnus medžioti su naktiniais optiniais taikikliais bus draudžiama.
Pasiūlymo rengėjai sako, kad ribotas naktinio matymo taikiklių naudojimas prisidės prie efektyvesnio gyvūnų gerovės principų užtikrinimo, leis efektyviau kovoti su afrikiniu kiaulių maru.
Įstatyme įtvirtinama, kad medžioklėje taip pat bus draudžiama naudoti automatinius šaunamuosius ginklus, elektros aparatus, lankus, arbaletus ir kitus templinius ginklus, sprogmenis, nuodus, jaukui ir masalui naudoti gyvus gyvūnus, dūmus, dujas ar ugnį gyvūnams varyti iš jų slėptuvių, kilpas gyvūnams gaudyti, kovinius ir pavojingus šunis bei jų mišrūnus.
Medžiotojai negalės naudoti šovinių, neturinčių būtinos šaudmens energijos, visų dydžių šratų ir grankulkių bei graižtvinių ginklų kitokių nei ekspansyviųjų kulkų medžiojant kanopinius žvėris, švininių šratų paukščiams medžioti ir kt., buvo rašoma Seimo pranešime spaudai.
Prašo vetuoti
Seimui pritarus įstatymo pataisoms, jas dar gali vetuoti prezidentas. Seimo narys socialdemokratas Linas Jonauskas iškart kreipėsi į jį prašydamas taip ir padaryti.
„Turbūt nebuvo tokios kadencijos, kad nebūtų kilusi iniciatyva, jog medžiotojams reikia leisti naudoti naktinio matymo taikiklius, bet visuomenė, nevyriausybinės organizacijos, aplinkosaugininkai labai kategoriškai pasisakydavo, todėl, matyt, Seimo nariai atkreipdavo dėmesį į tą tvyrančią nuotaiką.
Šitame Seime yra kaip niekada daug medžiotojų, taip pat artėja rinkimai ir vienmandatininkai yra įtakoti vietos medžiotojų ir žadamo palaikymo rinkimuose. Vis dėlto man atrodo, kad vertybiniai dalykai yra patys svarbiausi, jeigu tu atėjai į parlamentą turėdamas programoje tam tikras vertybines nuostatas, negali išduoti rinkėjų“, – sakė jis.
Anot Seimo nario, siekiant įteisinti naktinio matymo taikiklius buvo apeliuojama į krašto apsaugą ir afrikinį kiaulių marą, tačiau tai nėra tikrieji argumentai. Jis mano, kad tarp tikrųjų priežasčių yra ir noras medžioklėje įteisinti kadaise nelegaliai įsigytus taikiklius, kurie legalizuoti priėmus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pataisas, tačiau vis dar neleistini naudoti medžiojant, bandymas užsitikrinti laimikį bet kokia kaina bei ginklų prekeivių interesai.
„Gyvūnai turi turėti ramybės periodą, dėl žmonių veiklos, urbanizacijos tas laikas yra naktį, naudojant naktinio matymo taikiklius to nebelieka. Kitas dalykas yra medžiotojų etika, kuri sako, kad turi būti konkurencija tarp medžiotojo ir medžiojamo gyvūno, o naktinio matymo taikikliai yra vienašališka persvara.
Taip pat bus neįmanoma aplinkosauginė kontrolė ir medžiotojai galės šaudyti į ką nori ir kada nori – taikikliai lengvai nusiima, įrodyti aplinkosauginį pažeidimą bus neįmanoma. Atsiranda nelygybė, nes taikiklius, kurie gali kainuoti ir kelis tūkstančius eurų, mažų kaimų, miestelių būreliuose galės įsigyti tik vienetai“, – iš taikiklių įteisinimo kylančias problemas vardijo L. Jonauskas.
Dar nepribrendome
Gamtininkas Deividas Makavičius į medžioklę žvelgia atsargiai. Anot jo šiandien išgyvenimui ir apsirūpinimui maistu tai nėra reikalinga, todėl medžioklė gali egzistuoti kaip kultūros dalis ar selekcijos sumetimais, kai, pavyzdžiui, reikia išimti iš gamtos kokį nors pavojingą individą. Vis dėlto, tikina jis, kai kurių medžiojamų žvėrių skaičius yra net dirbtinai didinamas, kad būtų ką medžioti, žvėrys šeriami, kas rodo, kad tai yra labiau pramoga bei būtinybė.
Anot jo, naktinio matymo taikikliai leis medžiotojams pratęsti medžiojimo laiką ir užsitikrinti, kad jie grįš namo su laimikiu per daug net neįdėję pastangų. Jis sako, kad invazinių gyvūnų medžioklei, į kurią apeliuoja kai kurie taikiklių šalininkai, jie nėra reikalingi.
„Tai labiau priedanga invaziniais gyvūnais, nes, pavyzdžiui, meškėnai Lietuvoje daugiausiai gyvena Kuršių nerijoje. Apskritai invazinių gyvūnų rūšys nėra dažnos ir jas nelabai kas medžioja. Šernas dar turi kažkokią mitybinę vertę, bet kiti gyvūnai medžiojami nebent dėl kailio, pavyzdžiui, usūriniai šunys, iš kurių kailio anksčiau buvo daromos kepurės. Tačiau pasikeitė žmonių vertybės ir kailių pramonė dabar jau nebėra tokia paklausi, todėl medžioklė dėl kailio yra retas atvejis.
Jei kalbame apie kiaulių marą, kuris taip pat dažnai tampa argumentu taikiklių įteisinimui, tai šernus medžiotojai galėtų medžioti su taikikliais tik laikinai, kai tikrai reikia sumažinti populiaciją, o ne visą laiką. Taikikliai medžiotojams leistų populiaciją išmedžioti praktiškai 100 proc.“, – sakė D. Makavičius.
Anot gamtininko, tam tikrais atvejais medžioklė gali būti leidžiama, tačiau naktinio matymo taikikliams dar pribrendę tikrai ne visi medžiotojai ir šis klausimas turėtų būti atidėtas.
Laikosi medžioklės principų
Anksčiau apie taikiklius pasisakęs medžiotojas Darius Gudačiauskas teigė: „Tam, jog kiaulių maras neplistų, šernų populiacija turi neviršyti 1,2 šerno kvadratiniame kilometre. Kodėl paršavedes reikia išmedžioti? Išmedžiokime visus šiųmečius jauniklius išimkim iš populiacijos kuilius, palikim tą 1,2 šernės kilometre ir marui aprimus, per 5 metus ar kiek metų, populiacija natūraliai atsistatys. Bus išsaugota gamta ir jos pusiausvyra.“
Pašnekovo teigimu, šernų išėmimas iš gamtos reikalauja labai daug pastangų – jų reikia tykoti naktimis, taikliai šauti, o sužeidus gyvūną jį persekioti, kartais net lįsti į pelkes, vestis šunis ir t.t.
„Kam viso to reikia, jeigu vystantis technologijoms, galima nusitaikyti į tą gyvūną ir pažiūrėti: čia šiųmetis – šitą išimam, čia yra mama (ji toj bandoj vienintelė) – ją paliekam. Ir tokiu būdu sureguliuoti (populiaciją, – red. past.) neturint papildomo vargo“, – kalbėjo jis ir teigė, kad tik Lietuva ir Graikija Europos Sąjungoje neleidžia naudoti naktinių taikiklių medžioklėje.
Jis taip pat yra teigęs, kad gyvoje gamtoje ir medžioklės ūkyje pagrindinė taisyklė – kuo mažiau kištis į biologinį procesą ir tik tiek kiek to reikalauja populiacijos palaikymas, t. y. plėšrūnų valdymas bei žemės ir miškų savininkų teisėtų interesų apgynimo – medžiojamų gyvūnų daromos žalos minimizavimo.
Anot jo, ramybę žvėrims labiau drumsčia grybautojai, ragų ieškotojai, patys gamtininkai, fotografai, kurie kenkiant gyvūnų ramybei specialiai lenda į gyvūnų ir paukščių lizdavietes, palieka savo kvapus ir pasekmes. Medžiotojo veikimas, D. Gudačiausko teigimu, kitoks – jie siekia išvilioti gyvūnus į medžiojimui skirtą vietą ir šventai laikosi gamtos nedrumstimo principo, ypač ramybės mėnesiais.
Apie galimus pažeidimus medžioklėje dėl taikiklių, jis sakė: „Visų pirma, medžioklė organizuojama griežtai pagal įstatymus, klubo įstatus ir kitas visuotiniame narių susirinkime patvirtintas tvarkas, kurios yra privalomos visiems medžiotojams.
Antra, medžioklė turi priskirtą vadovą, kuris neša pilną juridinę atsakomybę už jos saugumą, atitikimą įstatymams, sumedžiotus gyvūnus ir santykius tarp klubo narių. Sunku įsivaizduoti medžiotojų klubą, kuris norėtų išžudyti savo turtą, dar sunkiau įsivaizduoti medžioklės vadovą, kuris sutiktų asmeniškai rizikuoti dėl kito asmens veiksmų.“